Drauguže, pavydas — tai dvasiniai spazmai,
Toks būdas ištrykšti už nuosavos odos,
Tai žygis tenai, kur velniukai telaksto,
Nes kriaušės skanesnės iš svetimo sodo.

Tai noras turėti daugiau nei tau duota,
Net jei tai plutelė pavargėlio saujoj.
Tai noras išsklisti į ilgį ir plotį,
Deguto ieškoti tvarkingoj indaujoj.

Savęs tai drumstimas matuojant ir sveriant
Tuos reiškinius, kur niekada net negretinti.
Minty užsilaikęs tai kvapas negeras
Ir tau tenka rinktis, ar verta jį platinti.

Žinau, visko būna, o norai — be sienų.
Ir kelias į pragarą jais būna grįstas.
Pavydi? O aš ateinu ir prisėdu,
Atnešusi tau iki trupinio viską.

To maža? Atleisk. Tiek teleido man jėgos.
Tikiuos, bejėgystė — ne norų objektas.
Viena prie kitos mes tylėdamos sėdim.
Ilgokai, kol jokio pavydo nelieka...