Žinai, kad nėr kelių unt sau pareiť
Jau švintas Petras dungų ažrakīną,
Ažēją dūlkēs, sūdegę pargrait
Vēlyva saulą, vakaras laukīnis

Nulaižę dungų, tyku teip širdy,
Bet ažustaugia žvėrys vakarykščiai,
Sulinkus nūgara ritojaus, vėľ budi
Kaip vaikas prē numīrusiās vaikystēs,

Kaip trāškulys prē vandenią  dugni,
Tik lūpās krūta, rinkdamās pą raidį,
Kaip rūgščias uogas, žodžiai alkani
Pą širdį mėtās, jų  nebepalaidi,

Ažrakini  kaip dungų vakarais
Ir švintas Petras neberanda raktų...
Pą žemį vaikštą puolį angelai,
Jų sopunčiām pēdom ir tu atsektum.