Ti buva seni, ki da ulyčiaj buva mocnūs senobinio pograba paproči: dvi dienos ir dvi noktys nuolatinia sergėjima pre nabašnika groba.
        Teresėla čiut ne kožnu dienu ataidavo pas dėdi Vinculį (teip jį vadino visa ulyčia), atsisėsdavo in kluona slunksčia ir klusydavo, klusydavo. A dėde vijo punčius ir posakojo savo sukurtas posakas su laimingom pabaigom. Ki dėde Vinculis numire, šešiamete Teresėla nesuprota, ko sėdi susrinki markatni susiedy ir vis gieda ir gieda – tigi dėde tik miega. Ale kažna kol jis miega teip graži apsvilkis? Su naktoizu, nauju milelia žiuponu, nušvaksuotais batais. Ir ne lovaj guli, ale nuabliuotų luntų dežėj, katros vidus išmuštas bolta perkelia kvarbotkam. A ju paduškėlas gražumas! Teresėla vierijo laimingu pobaigu, kad dėde Vinculis pamegos ir atskels. Unkstų trečios markatnumo dienos rytu Teresėla su moma atoja in dėdes pograbu. Moma – padėt pagatavot želabnus pietus, Teresėla – vedina vilties pamatyt laimingu trijų markatnų denų pobaigu, ki dėde Vinculis nubus iš miega. Vienam gryčias gali buva gatavojami želabni pietūs, a kitam, vadinamoj stoncijaj – rami megojo dėde. Pre dėdes vieniša rymojo dėdina. Dvi naktis susiedy gėdėji, giedoji Kolnus ir volgi pograba naktipiečius, buva išsiskirsti rytiniam gyvulių liuobimui ar kitiem neatideliotiniem ūkio darbom nudirbt. Mat tųdien visi ruošės palydėt visų numylėtu dėdi Vinculį smėlia kalnielin. Teresėla, laukdama stebukla kaip švintes, sumįslino iššluoti stonciju, kur gulėja Vinculis, ba in aslos valiojos popierėli na cukierkų ir kitokias šiukšlales. Kom gi čia darmy zulintis? Teip na sena ju makino moma, kad preš švinti raikia gery apsičystit. Dėdina buva laby kantanta dėl to, da gi pagyrė Teresėlu. Bebaigiunt šluot, dėdina paklause ar ana viena nebijos, ba jai būtiny raikia trumpom išeit. Teresėlu nat juokas sujame: Ko gi čia bijot!? Pamočius da prispordytų popierėlių pa groba luntos kapu, ona palinda pa grobu jų surinkt. Ir tuom čės Teresėla išgirda kažna kokius interesnus, negirdėtus garsus. Kaip ir kažna kas dužo, kaip ir kažna kas suvaitojo ar nusižiovavo, kaip liubydavo daryt prabusdamas jos senas dedukas. Iš pradžių nusgunda, kad maž ana, parušiojus kapu, nuvertė uzbonėlį su pamerktais kvietkais, a maž dėdina, grįždama iš kuchnės, pomete sova grongu. Ale kita misla buva smarki džiugesne. Apsdžiaugus, kad dėdė Vinculis nubuda, ale rozu ir nusgundus, kad apsmegojis dėde neiškristų iš tos medinės dėžės, staigi išlinda iš pa groba luntos kapos. Bet gi dėde rami megojo. Tik in kū tik iššluotos aslos voliojos stoncijaj da nematytas sudužįs vazonas su kalijom, o kažna kokia materiške, palikus atolapas duris, bais rėkdama, išlake kitan gryčias galan, kuchnen. Materiške teip inpuole gaspadinių būrin, kad atsimuše in gaspadinės pečiun nešamu didelį cegonu, pridėtu bulbų ir kilbasėlių, sugatavotų želabniems pietums. Gaspadinė – sau, cegonas – sau, o bulbas su kilbasėlam nuklojo visu kuchnės oslu. Na to riksma Teresėlai teip pasidorė baisu, kad ana klykdama puole paskum materiški, tiesi momy glabin. Susėmus už galvos, surypova dėdina, a inpuolusi materiške suakmenėja ir pabola kaip popierius. Tik moma, glostydama Teresėlai golvu, vis kartojo: „Och, tu mona mažoja giltinėla in šluotos, och, tu mona mažute, nurimk, nurimk“. Ir Teresėla suprota, kad smertis yra kažna kas baisaus, laby baisaus, kad net pagyvenus cioce jos teip nusgunda...
       Teip ir lika želabni pietūs be pagrindines patrovas. A iš mažosios Teresėlas širdelas, rozu su dėdi Vinculiu, iškeliova ir posakų pasaulis su laimingom pabaigom...