Jie sako – moterys pavydžios,
Papletkyt mėgsta ir išdidžios.
Jie sako – vyras tai šeimos galva,
Nu nesutiksiu nė už ką!
Paimt mane, nerūpi man kaimynas,
Jei plikas jis ar jo atsektas kly...
Ir nesvarbu, kad turi pinigų,
Nemėgstu dvasios ubagų!
Nu pašneku kada, kad draugės vyras
Nėra, kaip sako liaudis, tyras.
Ar kad teta iš penkto buto
Kojyčių šiandien neapsiskuto.
Bet tai ne plekai, jūs nepagalvokit
Ir mane pašnekėti neviliokit.
Turiu aš dovaną dievulio,
Matau, kas eina kur, kas guli.
Pabudus greit lekiu prie lango
Paklaust kaimynų kas pabrango.
Prie to seniai jau pripratau,
Kiekvieną einantį gatve matau.
Jeigu kieme kas atsitiko,
Mano pirmos žvilgsnis prilipo.
Ir jei kažkas ne kaip atrodys,
Kas kitas tai, jeigu ne aš, parodys.
Jei perka krautuvėj kas dešrą skanią,
Netrukus prieš save išvysta mane.
Išklauso tikrą liaudišką moralą
Apie mėsytės organizmui padarytą žalą.
Jeigu kaimynai gatvėj riejas,
Iš penkto aukšto vandenėlis liejas.
Atšaldo kvailą jų galvelę
Ir sugrąžina meilę į širdelę.
Sakykim, Tavo blizga visos kertės,
Man būsi priešas ligi smerties.
Aš nepavydžiu, bet yra tvarka,
Kiekvienas daiktas turi būti po ranka.
Jei, mano vyre, kelsi balsą,
Tai tris savaites Tu negausi.
O jei jis keiksis, neduok dieve, kąs,
Jam bus paskelbtas pasninkas.
Taip leidžiu dienas aš prie lango,
Aukodama dėl jūsų laiką brangų.
Ir nieks manęs čia nepamato,
Nors ir sėdėčiau čia su automatu.
Gyvenimas toks nuostabus,
Ir jis tik vienas, kito jau nebus.

2006 9 14