Vytury, kiek bebūtum pavargęs,
Garsiai tvirtinsi vertą gyvenimą.
Ne, ne pusbalsiu, bailiai, atsargiai —
Tarsi būtų giesmė viską lemianti,
O mes eisim į žygį, į darbus
Trasi patys patapę sparnuotais,
Savo sielą lietuj prasiskalbę,
Jau prieš aušrą kad ji nemiegotų.
Negaliu pasakyt, ar dainuosim —
Su tavim juk nėra ko varžytis,
Bet atskirsim, kas urzgia, kas ošia,
O kas pilkas, vikrus ir mažytis
Visą dangų sučirpęs pradarė,
Visą būtį plačiai atlapojo.
Vytury, tu tikrai geradaris.
Nutilai? Štai ir aš neskrajoju.
Pajuntu visą rudenio naštą
Be tavęs ant pečių užsiritusią.
Iš dangau nors dažnai gausiai laša
Nuodėmingai prasnaudžiu šį rytą
Ir ne tik, bet ir dalį gyvenimo — 
Su tavim ko nebūtų įvykę.
Tarsi tavo giesmė viską lemianti
Ir tik ji moko sielą skraidyti.