Kaip ilgai pas tave keliavau —
Visą savo gyvenimą trumpą.
Kaip gerai, kad padėjai ateit,
Prasiveržęs pro šimtmečių luitus,
Pro užkardas, sienas, stabus,
Draudimus, trėmimus iškentėtus...
Glaudžiu stebuklingus žodžius,
Nuo vaikystės, nuo lopšio girdėtus.

Bandau stipriai į juos įsitvert,
Kaip į tėvo sudiržusią ranką —
Atsitiesti, išlikti, ištvert...
Nieko nieko daugiau man nereikia.
Tik pabūti, kiek skirta, šalia,
Ir pasiekus slėpingąją stotį
Užsikloti gimtinės žole.
- - - - - - - - - -- - - - - - - - - -
Aš išnyksiu. Tu liksi rymoti...