Kai ruduo atsėlina nelauktas,
Atlekia į šalį šiaurūs vėjai,
Išeini paklaidžioti ūkuos.
 
Rudenį sutikęs, suvaikėji…
Užmaršis vėl kelią tau pastos,
Dusdamas iš ilgesio, užkauksi –
Už giružės horizonto nematai
Ošiančių  beržynų vakarais.
 
Atsidūsta meilė atminimuos
Tartum supeliję laiko dramos…
Sau sužvarbęs lyg paminklas rymai,
Ėdamas rėmens rūdžių ir šlamant
Ligi nerimo patvinusiais jausmais,
Išeini paklaidžioti ūkuos.
Nors ir niekada nesitikėjai,
Apsimesk, kad laimė atplasnos.