Nėr nieko, kuo nustebintum pasaulį,
pasaulis pats savaime nuostabus,
ant meilės, ant palaimos laikos saulė,
nors tau atrodo — meilė jau išėjus į kapus.

Kad tu jau perdegęs ugny ir virtęs plėnim,
tušti visi tavieji žodžiai, pažadai,
tiktai ant saulės randas juodos dėmės,
kai tu bandai liepsnot kaip ji — aukštai.

Nėra ugnies — tik pelenas, tik suodžių juodis,
tik tu į juodą anglį baisiai panašus,
nepamatysi — surakins aplinkui visa gruodas,
ir visos tavo godos, tik užgimę, šalčiuos žus.

O tu tikėk, kad pelenui žaliu medžiu vėl būti,
nors numarina rudenys visus lapus,
ir tik dėl to pasauly šitam verta būti,
kad neštum amžinesnę tiesą už kapus.