Rudenėjant parausta klevai.
Į dausas skrenda nemigos mintys.
Nesakau, kad vėlai atėjai —
Medžiai auksu pradėjo dalintis.
 
Vėl lietus toks gaivus kaip tada
Plauna langą, o dienos giedrėja.
Ne lietus kaltas — meilės liga.
Atlapoji krūtinę prieš vėją.
 
Regis, eit nesunku… Nesunku!
Kelio dulkės seniausiai nuplautos.
Aš laiminga tave sutinku,
Tavo meilei subrendus, užaugus.
- - -
Rugpjūtinė žvaigždė pavymui…
Vis po du paukščiai tolsta ir tolsta.
Per gyvenimą plauksim abu.
Du laivai į saulėlydžio uostą.