Nuo tos gana įsimintinos dienos praėjo lygiai septyneri metai. Tada draugystė su manimi buvo pavadinta destruktyviu reiškiniu. Nuo to laiko daug kas pasikeitė, bet daug kas liko po senovei, žinau, nereiktų apie tai galvoti, bet per kiekvienas metines apima nerimas. Kiekvienos metinės pažymimos kartoku lašu alkoholio. Nieko čia blogo, geriu išvis labai retai. Tas vienas kartas per metus tik lašas jūroje. Ypač lyginant su kiekiais prieš septynerius metus. Šiemet net ir tas lašas atrodo per daug ritualinis ir, manau, neturės jokio poveikio. O, jeigu kažkas praranda poveikį, galima ir susilaikyti nuo beprasmio veiksmo...
Asistentė nedrąsiai sumurma, kad modelis paruoštas ir laikas pradėti. Mano žvilgsnis, matyt, nelabai mielas, nes šiaip ji šneka garsiai, aiškiai ir gremėzdiškais sakiniais, nuo kurių man greitai įskausta galvą. Dėl bendro vaizdo knebinėjuosi prie lempų, šviestuvų ir kitos studijos įrangos. Vargšas asistentas, atsakingas už apšvietimą, rausta ir balsta lygiais intervalais. Juokingiausia, kad jis galėjo prisukinėti rožinių lempučių, mano akis gaubia praeities rūkas, pats nesuprantu, kokį velnią tikrinu. Atsisukęs į jo pusę pritariamai linkteliu ir nusišypsau savo geriausia reklamine šypsena. Tas dantų balinimas pas specialistą tikrai atsipirko, vaikinukas nurimsta ir taip pat šypteli. Pagaliau į mūsų butaforinių dekoracijų siaubo kambarį įžengia modelis vyšnine spalva dažytais plaukais. Ji neatrodo patenkinta, mes šiaip tariamės dėl varianto  su vyšniomis lauke. Bet tariamės ir planavom dažnai visiškai nieko nereiškia. Pirmąjį konceptą atmetė, nors jis turėjo ir laukinės gamtos grožio, ir šiek tiek originalumo. Kadangi taip nudegęs esu ne vieną ir dešimtą kartą, dėl viso pikto turiu antrą variantą, parašytą per pietų pertraukas siurbčiojant apyšaltę kavą ir barstant pelenus. Avarinis variantas prastumiamas netgi dažniau už pirmą... Kitaip sakant, jeigu kas ir turi teisę būti nepatenkintas, tai aš. Daug gerų mano idėjų prapuolė rūke. O tai mergai išvis juk neturėtų būti skirtumo, kaip ją fotografuoja, juk jos tikslas pinigai ir gauti vaidmenį kokiame seriale. Gerai atrodyti ir vaidinti šiais laikais tas pats. Užgniaužiu save ir sakau viską, ką visada sakau modeliams, tuos pačius komplimentus, tas pačias instrukcijas. Po truputį mano mergaitę pagauna azartas ir visa ši sesija tampa verta šio to: kitaip tariant, pinigų, nes vyšninio deserto reklaminių plakatų menu nepavadinsi. Dažniausiai aš neburbu dėl savo darbo, nes duona be meno daug geriau nei menas be duonos. Bet šiandien ne dažniausiai, o prakeiktoji rugsėjo penktoji, kuri užpisa mane metai iš metų. Fotoaparatas atrodo gremėzdiškas ir sunkus, kaip pirmomis dienomis, mano ranka priprato prie įrangos, kaip žudiko maniako rankos prie virvagalio ir peilio, bet ši diena siunčia mane į praeitį. Ranka virpteli ir jau tenka skaičiuoti, kiek nauja stebuklinga programa sugebės išplėšti ryškumo. Po devynių prakaitų šiaip ne taip užbaigiu sesiją. Kiek įmanoma maloniau atsisveikinu su kvaišu modeliu, velniai žino, kur dar gali prireikti kokio gražaus veidelio. Laikyk pėstininkus po ranka ir rūpinkis, kad jie nešautų tau nugarą. Nieko čia ciniško, čia tik nesibaigianti pasaka, kaip žmogus žmogų apipisa. Po mineralinio vandens puslitrio skubu prie kompiuterio ir spausdintuvo. Nuotraukų kaip ir visada šiame darbe reikėjo vakar ryte... Autopilotu bėgu per nustatymus, funkcijas, spalvų temperatūrą, baltos spalvos išlyginimą... RAW formatas skirtas nuotraukos tobulinimui susikaupus, o ne vos prakvėpuojant. Bet apsaugok Viešpatie, jeigu viską fotografuosi JPG, iškart prarasi gerą vardą. Sukandęs dantis baigiu darbus ir konvertuoju tuos nelemtus RAW failus į... Teisingai, sumautą JPG formatą. Mano bėdos čia nesibaigia, iš trisdešimties nuotraukų negaliu atrinkti kelių geriausių. Neapsikentęs nutaisau malonų balsą: „Mieloji, išrinkite penkias geriausias nuotraukas, pasitikiu jūsų taiklia akimi.“ Vadinu savo asistentę mieląja ne todėl, kad ji man patinka, bet todėl, kad nepamenu jos vardo. Pusę metų neprisimenu jos vardo ir nerandu jos CV... Kaip ten bebūtų, mano asistentė džiaugiasi visomis užduotimis, aš kada nors rasiu būdą sužinoti jos vardą. Vidutinybės malūnas vis sukasi, mielosios išrinktos skaitmeninės nuotraukos įgauna materialią formą 30 x 45 formatu. Greičiau nei peržiūriu ką išspausdinęs, sekretorė, vadinama Pelėdos Galva, atima iš manęs fotografijas ir dingsta lifte. O liftas keliaus pas Julijų, jis užsiims peržiūra, o mes apsimesim, kad dirbam... Visi nešioja kažkokius popierius iš stalčiaus į stalčių, aš geriu kavą ir rašau emailus. Pietų pertrauka nelabai skiriasi nuo darbo, praėjus rytinei tikrai darbo bangai. Skirtumas tik tas, kad visi rūko lyg pamišę ir pliurpia apie mašinas, klubus, atostogas ir fotoaparatus.  Nelabai ką randu papasakoti apie savo Civiką, todėl tyliu ir pešu vieną po kitos... Pertrauka baigiasi, o aš jaučiuosi dar blogiau. Šiandien septintos metinės, kai mane iš gyvenimo ir draugų rato išmetė kaip musę iš barščių. Iš pykčio šaudau piktas baidykles ekrane, bet iš tikrųjų tematau vieną žmogišką snukį. Mano įtūžį sutrukdo skambutis, Pelėdos Galva sausai praneša, Julijus nori mane pamatyti. Susimąstau, ar ji išvis yra parodžiusi nors lašą emocijų... Julijus visada atrodo taip pat. Pilkas kostiumas, smilkstantis cigaras, vertas mokytojo mėnesio uždarbio, ir kiaurai gręžiantis žvilgsnis. Aš prisibijau jo tamsių akių, daug kas pasakytų, ne be reikalo... Julijus netempia gumos:
– Prastumsim, nors ne geriausias tavo darbas. Galų gale, čia tik desertas.
– Sakiau, reikėjo imti pirma idėją. Bet ar manęs kas klauso?
– Ne, bet viena paguoda tau – manęs tie asilai irgi neklauso. Klausyk, gal turi kokių asmeninių bėdų?
– Ne, ką tu, Julijau... Tiesiog šiandien viskas kažkaip ne taip.
– Tik rugsėjis ir kažkas ne taip. Arba dar geriau, tave pakerta gripas. Ne mano reikalas, kas mirė ar gimė rugsėjo penktą, bet susitvarkyk, kaip ten bebūtų. O dabar čiuožk link savo Civiko ir išvažiuok prie jūros, nors dviem savaitėms. Susirink žmoną vaikus ir šunis... Ar tu vedęs?
– Ne, bet turiu merginą, ji tai gyvena su manim, tai ne. Mes tai kartu, tai ne. Na juk pats supranti, kaip būna.
Julijus išraiškingai sulinksi, jis išvis per daug supranta... Bet iššokęs į automobilį lekiu, ne pas Ameliją namo, o pas pažįstamą, kuris galbūt praskaidrins man nuotaiką. Patrikas mane pasitinka prie savo klaikaus rožinio namuko, jis visada dėvi naujas dizainerių drapanas. Bet bėda lieka ta pati, jis neturi skonio ir visada atrodo kaip prabangos parodija. Jam reiktų kokių šimto kuklių švarkų ir tiek pat marškinių, taip jis bent jau išvengtų patyčių. Jis man atiduoda kuklų krepšį ir pradeda eilinį pamokslą:
– Žinai, Žvirbli, čia paskutinis kartas. Anksčiau šiame krepšyje būdavo truputis žolės, dabar jos vis daugiau, o dar tas amfetaminas Amelijai, jos nosis jau turbūt sudegusi. Man darosi per gilu, prie viso šito prisideda šnipinėjimas neaiškiems tikslams...
– Komisare, mano šnipinėjimas tavo subinės nelies. Amelijos jau nepakeisi. Norint užraukti šitą reikalą mums tektų mesti savo blogus įpročius, deja, nė vienas iš mūsų trijų to nevaliotų.
Išvažiuoju neatsisveikinęs, atrodo, daviau jam peno apmąstymams. Per dusinančius kamščius paršliaužiu į savo rajoną. Pasiėmęs krepšį ir pastatęs savo kledarą prie namo žvaliai kiek į manoma lekiu į penktą aukštą. Dar spėju pasilabinti su budriomis pensininkėmis, kurios kaip visada kažką sodina į vazonus. Sustojęs prie trigubo šarvo buto durų vis mąstau, ar nevertėtų apsisukti ir prapulti kokiame klube. Nusispjovęs ir suvokęs, kad blogiau jau būti negali, atrakinu 7 spynas į savo tvirtovę. Deja, mano tvirtovė tėra Amelijos šiukšlynas. Prie durų guli šiukšlių maišai, kurių mieloji mergaitė narkomanė neišneša jau savaitę. Visur pilna mados žurnalų ir bulvarinio skaitalo. Iš mano naujo bongo teliko šukės ant kilimo ir vandens bala. Apynaujis valdymo pultelis jau įgavo nagų žymes. Pati konsolė dar gyva, ačiū ir už tai. Sekundei visu kūnu geidžiu, kad Amelija būtų perdozavusi, negyva it durų rankena. Trokštu jos lavoną išmesti į konteinerį lyg seną skrudintuvę. Tada galėčiau pagaliau sutvarkyti šį jovalą, nulupti nuo langų tamsius užvalkalus, išsukti spalvotas lemputes iš liustrų... Negeros mintys sukosi, kaip padėti Amelijai palikti šią ašarų pakalnę. Bet porą minučių pastovėjęs ir žiūrėdamas į ją, ramiai miegančią ant mano pradegintos sofos, tarp peleninių ir butelių jovalo epicentre... Negaliu nupešti nė vieno jos mėlynai dažyto plauko. Gal todėl, kad ji nė sykio nepasakė, kad aš destruktyvus draugas? Ji nepasiuntė manęs velniop ir nepridėjau mandagaus palinkėjimo prie pasiuntimo. O Gintautas padarė būtent taip, ir šis faktas kiekvienais metais iš naujo mane kankina. Norėčiau parodyti, ką moka tikras menininkas su kirvuku ir keletą metrų guminių žarnelių... Atsidusęs susisukau suktinę ir lėtai traukiau saldžius dūmus. Įgavau drąsos, pradėjau vartyti Patriko krepšyje paliktą aplanką su surinkta informacija. Gintauto gyvenimas po septynerių metų. Gintautas išsiskyrė su žmona, reiškia kažkaip prieš tai vedė, bet man vis tiek kažkaip palengvėjo... Jis dirba matematikos mokytoju prastoje mokykloje. Santaupų yra, bet ne marios. Gyvena pas mamą, nes jo boba prisiteisė namą. A va iš kur santaupos, jis nemoka nuomos. Čia toliau dar smagiau, boba vardu Vaiva  prisiteisė naują automobilį, o jis vis dar moka už mašiną įmokas. Pagaliau prisiminiau Vaivą, trumpai mačiau jos nuotrauką. Išvaizda mergaitės nulinė, bet kokios smegenys, gerai, kad dar neprisiteisė Gintauto plaučių! O, jau Patriko asmeniniai stebėjimai – vakaro vinis. Subjektas eina į darbą, ten praleidžia didžiąją dienos dalį. Grįždamas namo visada nusiperka picos „Margarita“ ir pepsi. Iškepęs picą vakarą leidžia filosofų forumuose arba lošia žaidimus. Visada tuos pačius tris: Diablo, World of Warcraft, Lineage. Žaidimą keičia kas vakarą, bet visada lošia iki užmigimo ant klaviatūros. Velnias, nežinau, ar nužudyti Gintautą tokia gera idėja. Taip išeina lyg padaryčiau jam paslaugą...
Sėdėjau tyliai susimąstęs ir paskendęs dūmuose. Amelija pagaliau prabudo ir niūniuodama pašildė mums vištienos. Velniava, picos penktadienius teks nubraukti kokiems metams. Mes baigėme valgyti vištą, Amelija įkalbėjo mane išgerti butelį degtinės užsigeriant energiniu. Galiausiai apšilau tiek, kad pasakyčiau tiesą:
– Amelija, galbūt mes destruktyvūs draugai, bet tebūnie mūsų destrukcija neša mirtį kitiems ir nežeidžia mūsų.
– Gražiai pasakei, lyg koks gruziniškas tostas gavosi... O kam nešime mirtį?
– Jo vardas Gintautas...
– Aš jį patrumpinsiu visa galva mūsų kirvuku, zuiki.
– O mes turime kirvį?
– Kiekvienas lietuvis namie turi kirvį, kitaip abejotina, ar jis tikrai lietuvis. Mes saviškį pirkome Palangoje, atsimeni, reikėjo pakapoti šakų, laužui kopose.
– Aš visai pamiršau, bet gal tikrai laikas vėl nuvažiuoti prie jūros. O po poilsio nuspręsime kaip pora, žudyti ar nežudyti.
Nieko ypatingo neįvyko mes klausėmės muzikos, gėrėme, rūkėme, šokome, bučiavomės ir galiausiai nulūžom. Prabudę dar spėjom pagauti vakarinį autobusą į Palangą.