Žemės kanklėm atėjo ruduo,
Toks šviesus, gražus, ilgesingas...
Bėga laikas — Nevėžio vanduo,
Tiktai Jis mums lig šiol nemirtingas.
 
Susimąstęs. Kodėl? Numanau —
Tai dainas vis dar Lietuvai rašo,
Kad skambėtų per žemę plačiau,
Kai varpai į aukštybę jas neša.
 
Krinta gelstantys lapai pirmi,
Tiktai gėlės prie kojų nevysta,
Jų žiedai raudoni raudoni
Gaidomis į garsus čia sugrįžta.
 
Jeigu meilė Tėvynei išblėstų,
Prie Naujalio tikrai ji atgimtų,
Žemės kanklės nors tyliai skambėtų,
Jas lietuvis širdimi išgirstų.