Dėkui tau, kad kenti 
Mano sopesio sklidiną būtį
Ir diena po dienos
Paraštėj pasirodyt kvieti.
Nepavyko lig šiol
Šiam budėjme miegat užklupti
Ir bambuko greičiu 
Auga jausmo skaistus ilgesys,
Šluoja juoko banga
Susikaupusias baimes kaip dulkes,
Gero žodžio vilnis
Nuskalauja sunkias minutes.
Jau norėjau kranksėt,
Bet išvydusi vėlei suulbu,
O silpnumo vangaus
Negaliu savyje bepakęst.
Šviesk gera išmintim
Ir kantrybe  lyg būtum žibintas
(Pasakyčiau — žvaigždė,
Bet žinau, kad esi tu kukli)
Už langų pamažu 
Besiblandantis rytmetis švinta.
Ne į darbus lekiu — 
Rūpi klaust, kaip tavoji naktis?
Neišvaikė miegų
Kūno skausmas ir sielos dvejonės?
Apie ką tu mąstei?
Ką gidėjai ir ką tu skaitei?
Nieko lyg nuostabaus — 
Susitinka, pasikalba žmonės..
Dėkui tau, kad esi.
Ar keistesnę draugiją matei?
Ten, po mano juokais,
Skausmą įžvelgė akys įdėmios.
Patikėk, taip lengviau,
Kai į prarają gilią krenti...
Už langų dangumi
Kol keliauja mus matantis mėnuo,
Rodos, nieko nėra,
Tiktai budinti siela kantri...