Berznyko parapijos  arcimesnių kaimų lietuviai rangdamies Žolinių atlaidui bažnycų puošė nesgailėdami nei sylos, nei čėso. Visi stengės, ba žinoj, kad   ca susrinks žmonių ir iš kitų parapijų, todė norėj, kad atlaidas būt visiem insimincinas, kad apie jį žinia pasklistų placai.
 Kunigėlis in bažnycų atėjo dar gerokai anksci prieš mišas. Apžvalgė jų – viskas kap turi būc: vainikai, katruos vakar parapijonys iki išnaktų pynė ir kabino, neapvytį, altorus skysta kvietkuose, žvakės sustacytos – cik dek. Patenkytas raginiu nusiskubino rankcis Švencausios Mergelės Marijos ėmimo dangun Atlaido mišom, katros, norėj, kad būt,  visiem insimincinos. 
 O iš visų pusių in Berznikų vieškeliais ir kelaliais jau dardėjo bričkos ir padvados, pilnos lietuvių ir lenkų šaimynų. Ba  ca tau ne žartas – parapijos vardo atlaidas, o dar bus dzvejos mišos:  lietuviškos ir lenkiškos. Ogi dar mišas laikis tokis jaunas ir gražus kunigėlis. Po viskam visi susciks, pasėdės, paūtaris su giminėm ir pažįstamais,  katruos usikvietė net ir iš kitų parapijų. Gi žinia, tep ruošės –  nori pieš visus pasrodyc.
 Kelias, kap akiu užmesc, pylnas buvo padvadų. Levonas vos valdė gerai inšartų Sarcį, o brikelin sėdzinci Jadvinia kap perakšlė apglėbusi an kelių garbstė kašikų ir vis praskyrus skepetų žūrėj, kad cik nesulūžtų jos saldus sūralis, ba kap tu jį sugurėjusį padėsi žmonėm. Pylnų ylgabrikį prisisodzinis bobų ir vaikų keliu kiek inkerta dulkėjo Juozulė. Neatsilikdamas nei per pėdų  dardėj ir Prano vežimaicis. Visi gerai nusteikį skubinos in atlaidų.
 Pyrmos mišos turėj būc lietuviškai. Bažnycia priskišo žmonių kap kukiu prigrūsta. Viskas lyg ir ajo sklandzai: kunigėlis gerai vedė, gražai giedojo, o lietuvių giesmės buvo tokios gražos, tokios gražos, kad už širdzies griebė, ir tep skambėjo, kad, rodės, net bažnyčios bokštas kilojas. Cik visų darnų ardė lenkų giedorkos, katros kap vištos karkino lenkiškai. Lietuviai nepatenkyci šnairavo, ale nieko nesakė, cik dar sodrasniu balsu užtraukdavo, ir lenkų giedojimas virto cik nešvaru  švykščimu.
 Po mišų visi išvirto in šventorių. Svecai iš kitų parapijų apspito saviškius, gyrė  parėdzytų bažnycių, kunigėlį, mišas, giedojimų, ale beveik kožnas nepamiršo pridūrc, kad  lenkų giedorkos  viskų  ca cik maišė. Lietuviai labai susnervavo, kad jų šventį lenkai sugadzino. Karolkuco Janė perlėkė per Brinių, Pazapsių, Kucūnų, Miškinių bobas ir  sukūrstė, kad visi liktų ir an lenkiškų mišų ir parodzytų, ko verci lietuviai. Pažūrėc, kas ca bus, susgūndė net ir aplinkinių parapijų žmonės.
 Ir vėl bažnyca prisbruko pilnutėlė. Kunigėlis, atejis laikyc antrų mišų ir pamatis dar labiau prisgrūdusių bažnycių, kiek nusdzyvino, ale paskui net apsidzaugė pamislinis, kad ca gal parapijonys tep nori pasrodzyc prieš svecus, nusramino ir pradėj mišas lenkiškai. Bet jau po pirmos giesmės vargiai susgaudė, kokiu kalbu ca jo parapijiecai meldzas. Bet po antros giesmės buvo aiškiau negu aišku, kad lietuviai gieda lietuviškai, o lenkai – lenkiškai. Ramino cik tai, kad lietuviai cykiau meldzas. Lenkai bandė perrėkc lietuvius, ir jiems sekės, bet kap Adelka, Ona ir Danė užvedė: ,,Marija, Marija,Skaisčiausia lelija,..“, o jom pagalbon puolė  ir visų vyrų basai, tai slabnas lenkų balsas dzingo kap pirzius vandenin. Lietuviai traukė iš visos širdzies. Neiškentus lenkė, stovinci netoli Adelkos, tep ridikuliu per galvų trankė Adelkai, kad toj iš necikėtumo net parklupo. 
– Juozu, Juozu! –  nusgandus  pradėj rėkc Danė. – Tavo Adelkų muša!
 Juozas kap ugnis šoko prie Adelkos ir supratis, kas pasdarė, stvėrė lenkį in glėbį ir ėmė tysc iš bažnycos.
– A, chaliera, tau ca ne vieta, kad mano bobų muši!
 Lenkė nepasdavė, draskės kap pasiutus katė, spardės. Jai pagelbon puolės draugės; kapojo Juozų kap varnos. Bet neliko nuošalin ir kici lietuviai vyrai. Jie griebė lenkes už pakarpų ir vilko kap maišus iš bažnyčios, palydzimi saviškių skardzos giesmės. Susgribį lenkai puolė lietuvius. Visi susvertė in vienų gniutulų ir išsirito iš bažnycos. Cakavumo vejami ir dauguma  paslaido paskui.
 Grait šventoruj jau buvo cikras karas: vyrai, susėmį už krūtų galynėjos, kap katriej jau buvo sukruvyci; bobos kovoj kojom, rankom ir liežuviais. Kluza Petralio Juzia, pamatius užsižopsojusių, jai vaizdų užstojusių lenkį, tep jai inžnybo in gerų vietų, kad toj užžviegė kap skerdzama kiaulė, atsisuko ir puolė  kap žvėris: partrankė ir užgulė Juzių pasryžus jų ir uždusyc. Bet Juzios gelbėc prišoko Juozalio Ona. Joj griebė lenkį už kuodo ir nuplėšė jos šinjonų lyg indėnas skalpų, išsigandus pavartė, pavartė rankose ir pasvilino šventoraus patvorin.
 Riksmas, alasas išviliojo beveik visus maldzinykus iš bažnycos. Cik biskis  labai pamaldzų, o gal priekurcų bobelių vis dar meldės. Sunerimis kunigėlis pasiskubino užbaigc mišas: peržagnojo besmeldzancas ir nulėkė persirankc.
 O tuom cėsu šventoruj buvo pac  inkarščis. Visi mušės kap pablūdį. Lietuviai rėkė, kad ca jų žamė, kad ca jų bažnyca, o lenkai, iš piktumo net pažaliavį, staugė, kad ca jų viskas. Tuom rozs vienas mandrai apsirėdis lenkas, su barzduki kap ožo, išlėkė in švemtoriaus vidurį ir tep užbliovė, kad net visi nuscilo. Rėksnys grait išsitraukė nosinukį, atrišo mazgelį, siūpterėj aplink savi pieskos ir kap pasiutis bulius ėmė trypc kojom ir rėkc:
– Ca, ca, ca mano žamė! Mano žamė! Kų aš noru, tų darau!..
 Tadu ir Antano nervai neišlaikė: akies myrksniu išsitraukė braunikų ir šoko in lenkų rėkdamas:
– Nušausiu šitų svolačių!  Nušausiu!..
 Bet tų pacų myrksnį ir lenko rankoj sublizgėj gynklas.
– Ponia Dzieve!  Išsišaudzis šici berazūmiai!..  – verkdama rėkė Jadvinia.
 Nusgandį žmonės ūžterėj bažnycon, bet susdūrį su kunigėliu, prasiskyrė ir jam padarė laisvų kelių.  Kunigėlis kap kulka prišoko priek  Antano,  sugriebė už braunyko ir išplėšė jį:
– Antan, ramykis! Ar jau visai  razumo netekai!..
 Prišokį vyrai atėmė  gynklų ir iš lenko. Susnervinis ir inpykis kunigėlis pradėj visus sarmacyc:
 – Besarmacai jūs! Ar jau ir bažnycon zgados nėra?! Ar an šventoraus netelpat visi? Ar jau jum ramybės ir santarvės  nei šventoj vietoj nėra?! Marš visi grait nuok  šventoraus!..
 Nor ir nenorom, burbėdami, vienas kitas dar grūmodami kūmšcais paliko  šventorų. Atėjį priek vežimų, valės kraujų, tvarkės parėdus ir daugelis jau nei nepabaliavjį skyrstės. Net ir Jadvinios saldus sūris sveikut sveikutėlis turėj grįžc namo.  Graitai vėl keliai ir vieškeliai buvo pilni padvadų, cik, atrodo, niekas nesiskubino namo. Važuodami  apsižūrinėjo savo ronas ir visi murmėj, kad priešinyku daugiau kliuvo.
O atlaidas cikrai buvo insimincinas. Apie jį dar ilgai porino ne cik aplinkinių,  bet ir tolimų parapijų žmonės. Klebonėlis  tuoj po atlaido parašė raštų vyskūpu, katro pavedzimu 1907 metais buvo padėci pamatai lietuvių bažnycai Kucūnuose.