vis juntu tavo nugarą šiltą
kai tirpau tavo glėbio kalėjime
kai delnais lietėm vakaro tiltus
taip aistringai per liepų žydėjimą
išrasodavom žodžiais ant stiklo
pirmo jausmo išsprūdusį aidą
gal žinojom nedaug ir ne tiksliai
per mažai sau norėjom neleisti
užrakindami  troškulio geismą
kuris vilkšuniu kauktų lig ryto
ar ilgai dar slėpynėmis žaidėme
ar vis laukėme vakaro kito
nuo pradžių pakartoti pradėtą
Ievos nuodėmės pėdsakais sekėm
ar vertėjo tada susigėsti
ant žvaigždutėm įspindusio tako
                    ***
dar juntu tavo nugarą šiltą
kai tirpau tavo glėbio kalėjime
lūpom lietėme paribio tiltus
toks saldus buvo liepų žydėjimas