2014. 09. 02.
Melodingai pypteli skaipas. Pasižiūriu – internetinė draugė atsiuntė gėlytę, meškutį, saulytę. Taip ji visada tyliai, nedrąsiai beldžiasi tikėdamasi, kad atsiliepsiu ir pasikalbėsim; žinau, jai manęs reikia, labai. Nebūtinai manęs – žmonių, kurie, deja, niekuo jai negali padėti, nes niekas už ją negali išgyventi jos gyvenimo. Tačiau šiandien niekam nieko negaliu duoti, negaliu net pabūti nuodėmklausiu. Šiandien pati praradau viską. Ne, nepraradau, tik sužinojau, kad prarasti neturiu ką. Gal jau seniai nebeturėjau, tik nežinojau, tik nenorėjau patikėti? Taip tuščia sieloje, net skamba. Ir man niekas negali padėti.
 
Nesinori užgauti tą didelį nelaimingą vaiką anapus ekrano – nekalbinu, tik pasiunčiu jai voverytę, gliaudančią riešutus. Todėl, kad šiandien nuskabiau savo lazdyno derlių. Todėl, kad ta voverytė tokia linksma, nerūpestinga. Riešutai guli ant stalo – pora saujelių derliaus po bene dešimties metų nuo tada, kai parsivežiau sodinuką iš rudens parodos Noreikiškėse, sužavėjo raudonais lapais. Kaip sunku sulaukti derliaus. O per šios vasaros karščius mano lazdynas vos vos išgyveno – vidury vasaros nurudo, nukrito beveik visi lapai ir riešutų užuomazgos, bet pradėjus lyti atgijo, kas dar buvo likę. Ant šakelių daugybė mažyčių žirginėlių kitų metų derliui – augalas tiki ateitim. Švelniai paglostau. Ar augalai jaučia meilę? Ar jiems jos reikia? Keistai atrodo beveik nuogas krūmas su daugybe žirginėlių. Toks ir liks žiemoti, lauks pavasario. Kad aš taip galėčiau tikėti!
 
Iš kažkur, iš už ekrano, iš svetimo gyvenimo skaipu atklysta šypsenėlė. Atsakau tuo pačiu. Dvi tokios gailios, valdiškos šypsenėlės.
 
Tyla. Kokia tyla! Bent koks atsitiktinis praeivis užsuktų – tikras, ne iš už ekrano. Riešutais pavaišinčiau…