(Skiriu savo tėčio A. M. šviesiam atminimui)

 Antanukas jau nuok  ankscyvo ryto trypcoja lauki prieg durų ir dairos, kadu iš bažnyčios sugrįš gaspadorai ir išlais jį in namus. Jis jau ir išalko, o ca kap cikra pagūnda  šėpon gardzai kvepia vakar kepta žųsis  ir pyragas. O kur dar ciej margucai?! Antanukas net užsimerkia pagalvojis apie visokių gardumynų smokų, nuryja sailį,  tuom rozu išgirsta dardėsį ir pamato gaspadorų bričkų insukancų in kiemų. Gaspadzinė, dar neišsikorus iš bričkelės daro parėdkų:
 - Antanuk, gali jau aic pas savus. Ar acimeni kelių? Vis ciesiai ir ciesiai, kol pamacysi topolius an  kalno. Prieg jų kelukas. Juoj pamiški, pamiški iki namų.
 Vaikas kiek suglumo. Norėj paklausc: ,,O kap pusrycai ir margucai? – bet nedrįso. Pamindzikavo, pamindzikavo, kol jo mislis nutraukė šaiminyko balsas:
 - Pasiskubyk, tai kap cik an pusrycų pataikysi.
Supratis, kad nėra ko dzyluoc, Antanukas paslaido tekinas. Peršokinėdamas balas, dūmė        
pažliugusiu vieškeliu, net sumuro, o topolių kap nesmato, tep nesmato. Jau nusgando, kad pasklydo, bet pagaliau pasiekis Janėnų kalnų nuok jo pamatė ne cik topolius, katriej lyg iškėlį rankas šaukė jį, ale ir ravų, apaugusį dzideliais medzais, molinį tvartų ir stubos kraigų. Antanuku atrodė, kad jo širdukė iššoks iš krūcinukės, tep joj smarkiai daužės.  Jam norėjos  rėkc, alasas strigo gerklukėj, o ašarukės kap pupos pabiro iš akių. Nusmovis kadokucus, jis žamės nesiekdamas lėkė nuok kalno, paskum paslaido ciesiai per pievų, per laukų. Uždusis, šnopuodamas užlėkė an kalno. Ca jį pasciko nepiktas Rudzo amsėsimas. Kiemi buvo tuščia ir cyku, tai Antanukas pasiskubino prieg trobos. Jau siekė rankenų duris acidaryc, kap tuo rozu iš priemenės išvirto broliai Jonas, Alponsas, sesuva Onulė ir necikri broliai Pranas ir Bolesius. Pamatį brolį apsidzaugė ir šūkalodami nudūmė prie kluono. Jiem iš paskos nucipeno ir Antanukas.
 Jonukas pasiūlino žais kavonių. Pasiūlymas visiem ciko. Visi lakstė, slapstės, kol pailso. Tadu  smėlio duobėj statė pilis. Kol  lakstė, Antanukas alkį kap ir užmiršo, ale, kap Onulė pradėj kepc bandukes, jam atrodė, kad jis galėt suvalgyc jas. Kap apie tų užminė sesulai, toj pasakė, Anelka ir Adalia prikepė gardzų pyragų ir pridažė svogūnų lukštuose  kiaušinių. Ryti močiaka davė po kiaušinį, visi valgė, ale dar liko. Kap aisim pietūic, tai pacį gražausį  kiaušinį Onulė paduos Antanuku. An tų jos žodzų pasgirdo tėvo balsas:
 - Vaikai, aikit pietūic!
Antrų rozų jau neraikėj sakyc. Visi trankė žaidimus ir kiek kojos neša nukūrė in namus,  
ba visi jau išalkį, o troboj dar visko ras.  Suskabinį rankelėmis Antanukas su Onuli atlėkė prieg durų paskuciniai. Priešais juos an slanksco išdzygo močakė ir pastojus Antanuku kelių acidarė savo kakarynį:
 - O tau, raiscini, ko ca raikia?! Kur dzyrbi, ty ir ėsk! – ir užtrankė duris Antanuko panosėj.   
Antanukas, nulaidis galvukį, paėj prieg daržalio tvoros, pastovėj prieš langų  vienų, prieš kitų, cikėdamasis,  kad tėvas ateis ir inlais jį in stubų, pašauks prieg stalo, prieg katro tep gardzai visi valgo. Paslankiojis aplink trobų, langi pamatis močakų,  kap kulka nėrė už kluono. Kiek pastypcojis nuvėj prieg tvarto, pašnekino ir paglostė, pamylavo Rudzį ir vėl, alkio genamas, sugrįžo prieg trobos. Nuok stalo jau buvo visi nukrikį: sesuva Anelka kamaroj poteravo,  vaikų nesmatė, cik  Onulė sėdėj prieg lango, kap Antanuku atrodė, labai liūdna. 
Dar ne vienų ratų būt sukis Antanukas apie stubų, bet duris prasdarė močaka ir pradėj žoc:
 - O tu, zlidūke, dar ca?! Ar lauksi, kol sutems?! Kap paimsiu lazdų, tai žinosi! 
Antanukas struoptelėjo, visas nucirpo, o acipeikėjis paslaido kiek gali bėgc. Acigrįžo cik       
prieg kluono. O močakė vis dar stovėj ir grūmoj kūloku. Suprato Antanukas, kad vaikai jau neišais in laukų – močakė nelaidza. Anelkai jis nerūpi, o vyrausios sesulės Adalios nėra namie: toj iš bažnyčios nuvėj in Mikycus, kap Onulė sakė. Adalia gera, būt cikrai atnešus pyrago ir kiaušinį, nesbijojus nei močakės, nei tėvo.
Nukabinis nosį,  pažascin pasispaudis kadokėlius, Antanukas nuslaido nuok kalno ir patraukė ciesiai per pievų. Iš po kojų strykcojo varlės. Vaikas buvo tokis alkanas, kad jam rodės, kad galėt praryc ir jų. Šlapsėdamas per pievų, išbaidzydavo tai vienų, tai kitų paukšcį, o mislys  vis sukos apie valgį. Bernaicis tai vienur, tai kitur pasdairydavo, gal  pamacys, kur lizdukų su kiaušinukais. Nei neapsižūrėj, kap priaj grovį. Iš  vandenio rėkdama pūrptelėj ancis, cikausia gaigalas, ba labai gražom plūnksnom. Antanukas sustoj:  ravas platus, pylnas vandenio – nei peršoksi, nei perbrisi. Staiga jam toptelėjo mislis: ,,Jei plaukiojo gaigalas, tai  gal kur žolėse tupi ir peri ancis? Tai būt gerai, jei rast jos lizdų! Vienus kiaušinius išgertų, o kitus parneštų gaspadinei. Toj iškeptų paucienės – visi pavalgytų. Ancų kiaušiniai dzideli, tai ne pempės ar kurapkos! “
Aidamas paraviu, pradėjo dairycis po kupstus. Cik pūrpc iš po kojų ancis – vos an jos neužmynė. Dzyrsc in kupstų – o ty lizdas su kiaušiniais. Antanukas norėj išgerc  nor vienų, bet ancis lyg pablūdus suko ratus virš galvos ir gyvon galvon be paliovos klykė:
- Ryk! Ryk! Ryyk! Ryk! Ryk! Ryyk!..                                  
Susisarmacino vaikas, užsklaidė sanas viksvas ir savi ramydamas, kad kiaušiniai gal jau užversci, skubinos pas gaspadorus, cikėdamas, kad nor vakarienei margucų prisvalgis.
Paraj čėsu: visi sėdj prieg stalo ir valgė. Paslabinis Antanukas  akim apmetė  stalų: bliūdi dar buvo raudonų margucų, katruos jau akim baigė vaikas praryc. Lupdama kiaušinį gaspadinė išspaudė:
- Pas savus buvai, tai  prisvalgis. Aik gulc, ba ryt negalėsiu prikelc po visur išsilakscusio! Insmeigis akis in bliūdų, netekis žado, Antanukas stovėj lyg prikaltas. 
- Ko stovi, kap kuolų prarijis?! – sududeno šaiminykas. – Aik drunc!                     
Lyg nesavom rankom acidarė duris, medzinėm kojom peržengė slankscį. Inajis in kamarų atsisėdo pasieny an savo guolio, ilgai žiūrėj in vienų taškų nieko nematancom akim, paskui apsikabino  ladzines savo kojas ir pažvelgė pro mažų kamaros langelį: už miško laidos saulė – raurona kap Velykinis margucis!..