Sukarpė kregždės dangų ir paliko.
Mėnulį jauną debesėliai glausto...
O Tu, žinau, norėjai tik paklausti, –
Ar mūsų dienos vertos bent skatiko?

Tekėjo laikas – nieko nesudildė...
Nors laikinai buvau duris užvėrus,
Tave dar mena sielos kambarėlis,
Kurį savuoju artumu užpildei.

Kol medumi prisiminimai laša –
Ir nedozuotai leista juos vartoti –
Kol norisi dar sielą jais pasotint,
Taupytais žodžiais praeitis man rašo...