Toks visai neskanus šitą dieną jausmų mišinys susidarė — 
Baimė dėl ateities, dabarties nelinksmos skyvytai
Ir dar aibė ženklų, danguje kad jau smilksta Vakarė,
Pareigų vis daugiau, tik resursų atlikt joms skystai.

Pasirodo, galva, kuri baudėsi žmones valdyti,
Negalvoja nė kiek apie buitį ir laimę vergų.
Nei žmonijos kančioms anei ašaroms galas matyti —
Dunda karo garsai, kur galėtų alasyt turgus...

Tas, kas rėkė visiems, koks taikingas, koks draugiškas, geras,
Siunčia savo vaikus nugalabyti kraujo šaknis.
Viens už kitą žiauriau skeryčiojas palatose caro,
Užkeikta ta vieta, ir nėra kam drakono išvyt.

Ar užlips žmonija kažkelintąjį kartą ant grėblio?
Ar pabūklai nutils? Ar beprotis save praregės?
O čia pat, netoli, nei doros, nei tiesos anei gėdos...
Ir nebus atrankos, kai į pragarą viskas garmės...