Santrauka:

Malonūs jaunystės prisiminimai apie Latviją...

 
  Skaisčioji rožyte, mergele Daina Sauka, latviešu meitene! Kai pamačiau tave lange lyg angelo garbanotais plaukais Liepojos pajūrio gatvelės namo lange, supratau kad jau anksčiau tą galvelę man atsiųstoje nuotraukoje regėjau. Po Lyguo Janio nakties užmiegotom akelėm tąsyk droviai žvilgterėjai pro užuolaidos kertelę, man blyksterėjusi baltais krūtų kauburėliais, besiveržiančiais per chalatėlio iškirptę, ir dingai kambario gilumoje.
  Nežinojau, ar man dar laukti kito stebuklo, ar nueiti nieko nepešus atgalios į tramvajaus stotelę ir nubildėti savais keliais. Gal tu jau nebenori su manim, savo laiškų bernaičiu, susitikti?
 Staiga iš šimtamečio medinio namelio kiemo pro vartelius styktelėjo net dvi mergiotės, tavo sesės.  Jas palyginęs supratau, kad jaunesnioji, Austra, tavo buvusios trylikametės atvaizdas, o vyresnioji – Vilma, tai būsimoji tu po kelerių metų. Jos viena per kitą ėmė manęs atsiprašinėti, kad jų sesė Daina dar visai neišsimiegojusi po šventinės nakties šėlionių, tad prašanti užsukti kiek vėliau, į pavakarę. Esą jai aš jau seniai patikęs iš nuotraukų ir laiškų, to susitikimo laukusi net anksčiau, tai būtų buvę per Lyguo šventę smagu pabendrauti. Padaviau lauktuvių iš Lietuvos ir pažadėjau vėl užsukti, pablakutinėjęs po Liepoją. Man, jaunam studenčiokui, rūpėjo pasitikrinti, ar studijuodamas gerai pramokau giminiškos tautos kalbą. Kas be ko, šiuose namuose tikėjausi rasti savąjį Laimės žiburį… Man siunčiami laiškai tam teikė nemažai vilčių…
Iš pradžių susiradau paklaidžiojęs po senamiestį Jono Biliūno apsakymo „Be darbo“ veikėjo Lauryno Dūdos savižudybės skverelį, kaip kad sau tariausi. Juolab kad vienas medis atrodė tam tinkamas: kabink virvę ant palinkusios šakos ir karkis! Juk iš tiesų XX amžiaus pradžioje čia, Liepojos miesto „sodne“, galėjo įvykti ta rašytojo pavaizduotoji nusivylusio lietuvio bedarbio tragedija. Lietuvių Liepojoje tada nemažai gyventa, o ir dabar dar gali netikėtai sutikti kokį aplatvėjusį gentainį. 
O kapinaitėse šalia Saukų namų beklaidžiodamas aptikau... savo pavardę ant antkapio. Gal iš tiesų čia ilsisi koks tolimas mano giminaitis ar šiaip bendrapavardis? Ko spėlioti, juk galėjau ir aš tada likti pusiau artimoje Liepojoje, jei viskas būtų susiklostę kitaip. Bet neužbėkime įvykiams už akių, kaip sakoma.

Pasigėrėjęs Liepojos miesto įdomybėmis, išsimaudęs šiltoje Baltijoje, vėl apsukau ratą ir grįžau prie Dainos namų.
Šįkart ji pati mane sutiko meiliai šypsodamasi ir apsikabinusi pabučiavo į lūpas:
– Ačiū tau Rimai, už lauktuves. Atleisk, kad ryte nesutikau, bet nenorėjau tave įsileisti. Bijojau, kad išsigąsi mano išvaizdos, nes buvau tokia išsidraikiusi. 
– Atleidžiu, nes suprantu, kad pats ne laiku atvykau. Gal net pavėlavęs į Lyguo šventę, kaip buvau kviestas, užsitraukiau tavo, mieloji Daina, rūstybę. Atsiprašau ir aš. Matai, vakar nebuvo autobuso bilietų iš Palangos, tai skubėjau nors kuo anksčiau šiandien atvažiuoti.
– Ar lengvai radai mano namus?
– Žinai, nesunkiai. Atrodė, kad esu jau kažkada čia buvęs, bet iš tiesų teko viešėti tik Rygoj.
– Eime, supažindinsiu su saviškiais. Tiesa, mano sesutes jau matei, kalbinai. O mano tėvai – žurnalistai. Jie tik neseniai grįžo iš šventės, nes su bendradarbiais buvo nuvykę į Siguldą švęsti Lyguo Janio švenčių. Mano Tėvukas turi du vardus: Gunaras  Janis, tai kaip ir priklauso, teko jam su mama švęsti atsakančiai.
– Tai gal nepatogu juos trukdyti, juk tikriausiai pavargę nuo vakarykščių įspūdžių?
– Nemanyk, kad teks ilgai su jais bendrauti. Susipažinsi, ir tiek. Jie susipratę, paliks svetainėje mus vienus. O sesės kažkur su draugėmis vėl išlėkė.

Iš tiesų, ponai Saukos po formalaus susipažinimo pokalbio atsiprašė ir greit nuskubėjo poilsio, nes sakė nemiegoję vos ne dvi paras. Mudu su Daina likome dviese. Žodis po žodžio perėjome į intymesnę pažintį. Bučiavomės, glamonėjomės kone iki apalpimo. Daina įsitaisė man ant kelių ir taip mudu burkavome iki gilios nakties. Birželį naktys trumpos, tuoj turėjo švisti, o abu jautėmės nuvargę nuo įspūdžių. Dar ir raudonas meilės vynas ėmė merkti akis.
 Gerokai mano rankų nuglamonėtos, per suknutę besiveržiančios mergiotės krūtys ėmė žadinti nenumaldomą jaudulį. Drovėjomės pereiti į antrąjį etapą. Taip ir sugulėme su rūbais susiglaudę... Mane audrino karščiu užliejančios Dainos šlaunys, besistengiančios įsisprausti į siaurą tarpelį tarp manęs ir sienos. Staiga pajutau išsiveržiant mano nesutramdomą fontaną, kuris sušlapino rūbus. Paprašiau, kad Daina atneštų stiklinę vandens, o pats skubėjau bent kiek su nosinaite apsišluostyti.
Kai Daina atnešė vandens, godžiai gėriau ir mintijau, ką dabar man daryti. Daina vėl prigludo prie manęs. Pasakiau, kad galėtume valandėlę nusnūsti. Priminiau jai, jog jos tėvai liepė elgtis „protingai“. Gulėjome dūsaudami.
Netrukus per snaudulį pajutau, kad Daina, paėmusi mano ranką, ėmė glausti prie savo užsiraitojusios suknutės apačios... Varge mano, ji spėjo nusimauti kelnaites! Švelnios garbanėlės kuteno mano delną, viliojo į gelmę. Mano vyriškas pasididžiavimas vėl nubudo... Atitraukiau savo ranką nuo jos ugningos pievos ir pasisukęs įspraudžiau ją į pasienį. Ji aimanavo ir nesupratau, ar iš nusivylimo, ar gal įskaudinta. Paskui nurimo ir prie mano ausies pasigirdo tylus alsavimas. Jos apnuoginta krūtinė ramiai ritmingai kilnojosi. Užsnūdau...

Ryte mano plaštaka atrodė lyg purvina. Tyliai atsikėliau ir išsliūkinau į virtuvę apsiprausti. Pro langą įspindo pirmieji nubudusios saulės blyksniai. Su Dainos sesėmis Vilma ir Austra skubiai papusryčiavome ir jos mane palydėjo į stotį, kad spėčiau sugrįžti į Palangą, nes vėliau gali Lietuvon nebevažiuoti joks autobusas. Juk šventės dar nesibaigė. Paprašiau, kad jos už mane atsiprašytų, jog neatsisveikinęs išvykstu.
Iki autobuso išvykimo buvo likę geros dvi valandos, tad su merginomis dar nulėkėm į puikų gelsvą Liepojos paplūdimį, kuris tokį ankstyvą ryto metą buvo tuštut tuštutėlis. Vartaliojomės po kopas, kol apdulkėjome kaip kokie malūnininko gizeliai. Lyg susitarę nusimetėme visus rūbus, kad nereikėtų paskui šlapiais vilktis. Iš jų išpurtėme gelsvą smėlį. Tada puolėme į tokią mėlyną ir svetingą Baltiją. Maudėmės, nardėme po nedidukes putotas bangeles, linksmai krykštavome lyg išdykę vaikiščiai. Keista, kad nejautėme jokio drovumo, o ir tos keistos nakties mudviejų su Daina – lyg nebūta...
Mergaitės vėl mane palydėjo į stotį, įsikibę į parankes ir linksmai čiauškėdamos. Dar prašė atsiųsti mano fotografuotas to gražaus pabuvimo Liepojoje nuotraukas. Jos ir dabar man primena tą hipišką „gėlių vaikų“ metą Latvijoje, kai galėjome būti patys savimi, užmiršę civilizacijos purvą.

O paskui Daina parašė, kad ištekėjo už jūreivio...