Bandžiau užtrenkti atminties duris,
Už jų palikti savo laimės laiką,
Bet atidėjau – ryt arba poryt,
Į ką aš remsiuos, kai likimas klaipo?

Kuo pasisotinsiu, kai alkis suspurdės?
Kaip gyti ilgesiui pradraskius iki kraujo?
Dėl ko aš melsiuos, kai geismai išblės?
Išseks kai ašaros, kuo nuodėmes skalausiu?

Laikykit sielą, kol neišskridau,
Nes dabarty labai menkai šaknijuos.
Ją tegaliu tik atmintim prispaust,
Bet išdėvėti vyriai užrūdijo...

Plevena skersvėjy užuolaidų skutai,
Ilgai svarstau, ar būti, ar nebūti?
Ratu apspitę buvusių daiktai
Susiprotėti ragina truputį –

Kol mirė, laikė nevilties bangas,
Ligas, nepriteklių, senatvę iki galo...
Kol kraustai atmintį, tol maitini šakas,
Nes ten net dulkė gulinti apsąla.