Nežavėjo manoji daina
Tavo sielos. Neglostė, nešildė.
Gal nusprendei – klausytis gana.
Nuėjai, ir likau aš viena,
Nes išsinešei dūžtančią viltį.

Šion dainon aš sudėjau žodžius,
Kurie niekam nebuvo sakyti.
Mintys burias į bičių spiečius
Ir našta man ne pagal pečius –
Ima širdgėla ašarom lyti.

Jei nereikia manosios dainos,
Tai manęs tau taip pat nebereikia.
O žadėjai – nebus valandos,
Kad pamirši žodžius mylimos...
Viską sujaukė skubantis laikas.

Ir nulūžo manoji daina,
Gerklėje sprangūs žodžiai sustojo.
Nesakyk, kad aš tau tik viena –
Jau nebūsiu daugiau mylima.
Tik šiaurys vilties nuolaužas šluoja...