Tai buvo šešėlis juodas, sėdintis tamsiame kampe, prie stalo. Jis lėtai kilnojo skaidrią stiklinę, pilną velnio lašų. Aukštyn, žemyn, aukštyn ir vėl žemyn, kol stiklinė trumpai kaukštelėdavo ant stalo paviršiaus... 
Kartais ta stiklinė jo lūpas paliesdavo, bet kartais ne. Kaskart, kai tik ji nespėdavo pasiekti jo lūpų, jis dar žemiau nulenkdavo galvą, sulinkdavo ir jo pečiai... 
Fone suskambėjo muzika. Nostalgiška muzika... Tokia, kuri priverčia ne vieną įsistebeilyti į vieną tašką ir jos klausytis. Dar ir dar... Ir jis pakėlė galvą. Tik jo akys buvo pavargusios nuo laukimo... Nuo ilgo ir betikslio laukimo. 
Galų gale pasirodė moteris, kurios kūną lengvai dengė kreminė suknelė. Plaukai jos buvo ilgi, ugniniai, minkšti ir švelnūs... Ji žiūrėjo į tą šešėlį gana ilgai savo skaidriai žaliomis akimis. Deja, tos akys buvo sustirusios. Iš apmaudo ir gailesčio... 
Jam lėtai sumirksėjus ji išgaravo, tarsi dulkė saulės spinduliuose. O jis vėl grįžo prie stiklinės ir nė neketino iš ten pajudėti tol, kol vėl jos neišvys.