Aš netrokštu daugiau išgirst
Vyturių, kur pavasarį šaukia,
Ar mažu grumsteliu pavirst
Ir tūnoti tylioj palaukėj.

Nebenoriu surinkt rasos
Tarsi deimantų, švytinčių saulėj.
Aš nenoriu matyt varsos
Ir spalvų įvairovės pasauly.

Trokštu aš suplasnot sparnais
Ir pati vyturiais uždainuoti.
Ir spalvotais gražiausiais sapnais
Visą žemę lyg juosta apjuosti.

Noriu aš, kad gimtinė mana
Mano dainą be galo pamiltų,
Ir kad ši nuoširdžiausia daina
Taptų širdis sujungiančiu tiltu.

Taip geidžiu, kad pirmi spinduliai
Nebe žmones pažadintų – meilę.
Kad gyvenimo klaidūs keliai
Kviestų eiti ir vėlei pareiti.

Kad gimtinės beržų ošime
Pasiliktų mūs sielos dalelė.
Kad ieškotum širdim neramia
Savo tikro – prasmingojo – kelio.