Bėga laukais arimėliai,
Toliuose gula pilkieji,
Tuoj sužaliuos žiemkentėliai
Rudenio verkiančiam vėjy.
 
Tiesias galulaukėj vagos,
Lietūs jas glosto, gaivina,
Pjaustė plieniniai noragai
Kietą nuo karščio ražieną.
 
Užmigs dirva poilsėlio,
Duoną savy užauginus.
Ką žmogus buvo pasėjęs,
Dešimteriopai grąžino.
 
Paprastas kaimo peizažas...
Gal nuobodokas, bet geras,
Laiko kaip motina žemė
Ramų gyvenimo kelią.