Aš vasarą rieškučiose nešiau, 
Kad nepabėgtų nė lašelis, 
Bet už rudens aš užkliuvau,
Ir nebeliko nė kruopelės.

Pabiro saulės skaisčios vonios, 
Rausvai nudažiusios mane,
Ir praususios baltai man kojas
Rytinės rasos mūs kieme.

Tyra lakštingalos giesmė 
Palieka su brizu vasariniu.
Nubanguoja kartą it versmė,
išsprūsta iš rankų manų.

O svajingas jaunąsias dūmas 
Man iš glėbio išplovė šaltai 
Sidabrinis apkartęs lietus,
Nebešiltas, nebejaukus.

Taip ir likau stovėti
Ir rankom, ir širdim tuščia, 
Belieka tik tikėti, 
Kad vasara grįš čia.