Santrauka:
Mintys prie kaimo kelio
Neužsidegs name šviesa, neužsidegs,
Kai saulė sės gale dienos už miško.
Nepasiges vandens šuliny, nepasiges
Svirtis, seniai be kibiro palikus.
Ilgi šešėliai šliauš per tuščią kiemą
Ir durys negirgždės, užkaltos kenčia.
Paniurusi naktis suleis pirštus į sieną,
Prisės ant šalto, akmeninio slenksčio.
Užklydęs vėjas gaus per kiaurus langus —
Sugrįžkite, paklydėliai, sugrįžkit,
Dar klevas, obelis į kelią žvalgos,
Tik po žiemos nudžiūvo vyšnios!
Galbūt nuneštų graudų šauksmą,
Bet kur jį nešti — nieks nežino.
Juk nepaklaust, kam pušys rauda,
Kas dingo laiko vandenyne.
Namai namai, žmogaus svajonių gūžtos...
Gerai, kai jie nuo juoko skamba,
Tik neretai gyvenimas sudūžta,
Pilka gėla sienojais varva.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): nenumeruojant
Sukurta: 2014-08-20 14:14:42
Ir durys negirgždės, užkaltos kenčia. > vietoj kablelio po negirgždės siūlyčiau tašką. Tiek ritmiškai, tiek semantiniu pagrindu jis čia tiktų labiau.
Paskutinė strofa – išvada, tačiau iš viso eilėraščio skaitytojui ji peršasi natūraliai ir savaime, tas paskutinių keturių eilėraščio eilučių nepasigesčiau.
Šiaip darbas turi savitą, slaptingą nuotaiką, kuriamą vaizdais, o ne lyrinio subjekto autoritetu.
Vartotojas (-a): eglute7
Sukurta: 2014-08-20 10:29:30
Liūdna žiūrėt į be gyvybės paliktuosius...
Vartotojas (-a): valerijaaa
Sukurta: 2014-08-19 20:03:27
gražu...