Santrauka:
Lygiai 9-erių metų augimo Žalioje Žolėje proga.
Pagarbiai
Aizbergas
Sesute, krenta obuoliai!
Ir aš krentu rugpjūčio naktį,
Susmuks materijos kampai
Kaip uodas, lekiantis į dagtį.
Sesute, krenta obuoliai!
It sagos iš Visatos švarko,
Nebesučiups turbūt gandrai –
Tik bumbt, ir jie išskris iš karto.
Sesute, krenta obuoliai!
O kai kurie rūke pakimba
Ir laša rudeniu lėtai,
Paskui ant jų, žiūrėk, jau sninga…
Sesute, krenta obuoliai!
Ir aš krentu rugpjūčio naktį,
Trupu į Nebūtį mąsliai –
Ar dar pavyks iš TEN parkakti?..
Sesute, krenta obuoliai…
Nerijus Laurinavičius
2014 08 19
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2014-08-20 20:10:39
man labai labai gražus eilėraštis
Vartotojas (-a): Pakeleivis
Sukurta: 2014-08-20 01:22:51
Rudens pilnatvė man matyti dviejų šiltame saulėlydyje susiglaudusių obuoliukų (senukų) akimis. Gal ši asociacija dėl sesutės ir gandrų (jie vieniems tiesiog darkart išskris, kitiems – nebeatskris). Greičiausiai tos mano mintys juokingos, bet nežinau, kaip galėčiau protingai išreikšti nuomonę apie šį gyvenimo meilės ir brandos, žaismės, abejonės ir nežinomybės persmelktą kūrinį. Aiškinti (neaišku kam), kad tai poezija, kad tai tikriausias būties kvėpsnis? Prisipažinti, kad jau vien rūke pakibęs obuolys gali užmušti (gerąja prasme)...
Jeigu augimas vyksta Žolėje, turiu begalinę viltį. Tačiau man atrodo, kad prieš tai turi pasidarbuoti kai kas kitas, dalijantis žmonėms prigimtines dovanas, pradedant širdimi.