Tokia diena, kada verti stabus,
Daugiau dvejonėm, nei džiaugsmu skalsi.
Manai, kad ašaros ir prakaitas nudžius,
Bus horizontai platūs atverti — 
Jokių šešėlių, normų nei ribų,
Nei ritualų, pozų nuolankių.
Deja, iš stabo kelmo tuoj išauga du...
(Juk supranti, kur aš dabar lenkiu?..)
Civilizacija — griovimų rinkinys.
Drakonas mirė, bet naujam šlovė.
Ar su stabu pabuvote vieni?
Ar buvo laiko įkarščiui atlėgt?
Užtruk minutę, kitą. Pamąstyk,
Statyt ar griauti? Ką gi tu renkies?
Krauju aptiškę argi nekalti,
O naujas luptas būna iš akies..
Pradžia yra, tačiau jokių galų.
Kur paskutinis, norintis laimėt?
Migloja. Rytas. Dieviškai gražu.
Mažutė ašara ir didelė dėmė...
Teisių nebus, laimingų, net gyvų.
Žmogieną taršo riebūs kirminai,
Tačiau kada tu pats virtai stabu,
Nei susirūpini, suvoki, nei svarstai.
Dvejonė — auksas, deimantai — mintis,
Bet nepaimsi iš kitos galvos.
Ateina garbintojai alkani, pikti.
Kas prasižioja, tas prakeikia juos.