Kai naktys tampa nepadoriai trumpos
Lyg dekadentiški sijonai,
Net vėjas mokosi žingsnelį rumbos,
Jam skamba medžių karilionai.
 
Ir obelys, matau iš tolo – kumpos,
Vilioja, ošia kaip vargonai.
Matau prinokusias už sodo kampo – 
Joms tinka sodrūs obuoliniai tonai.
 
O laibos pušys – miško referentės,
Sustoję eilėmis ir pagal ūgį,
Krypuoja, krykščia tarsi guvios antys,
Su vėju šoka bugį-vugį.
 
Ir jaunikaičiai iš toli – giedoriai,
Burkuoja ir sparneliais ploja.
Per orą giesmės nuvilnija oriai,  
Jiems dzin, ką kito kaimo šunys loja.
 
O po laidos – sapnų vilionės keistos –
Ieškodamas prasmės lėtai protėju.
Tik šviesios naktys Dievo leistos
Ryte pavers mane vėl Prometėju.