Tik jaunatis ir pilnatis
Atsineša gyvavimo triukšmus,
Delčia gi siūlo gedintį atoslūgio tylėjimą,
Susikaupė tiek visko daug,
Kupės, trupės, lašės, nedžius,
Kol abejoti imsi, 
Ar tikslingai ėjome?

Ar ta kryptim?
Galbūt klaidžiais keliais,
Jei takas dingo, vos ėmeis vaikštynės?
Kai šimtui nuodėmių
Vienintelis „atleisk“?
Sode gal Rojaus
Ne pagundą skynei,

Ėmei krituolį
Su karčia rūgštim,
Nes keistas alkis kirminu išgraužė?
Bėgte, risčia po jaunatim ir pilnatim,
O po delčia
Minčių drobulę audi,

Kad prisidengtum
Alkio likučius
Nelyg tvarsčiu vardan šventos ramybės.
Tai, kas nedulka, netrupa, 
Jei ne sudžius – supus.
Delčia – toks metas,
Kai svarstai, kiek liko?..