Sena knyga, iš už praeito amžiaus,
Kai caro smurtas siautė Lietuvoj,
Lietuviškas raides, žodžius užtemdęs,
Lietuvį laikiusį gūdžioj tamsoj.
 
Tiktai kalba krūtinėse gyveno
Ir raštas ėjo knygnešių keliais,
Gerai, kad jį globojo Prūsų žemė,
Gerai, kad Tilžėj kilo spinduliais.
 
Skaitau, atrodo, žodžių toks neįprastas mums rūbas,
Tiktai mintis sava, šviesi,
Pagauna puslapių pageltusių švelnus artumas,
Ir viską viską supranti.
 
Riši metus — toks ilgas laiko tarpas,
Imperijos sužlugo, du karai,
Pakilo ir žmogus, lietuvis jau ne vergas
Ir rašome, ir kalbame laisvai.
 
Sena knyga man lyg brangakmenis ant rankų,
Širdyje šiltas džiaugsmas ir kartu skaudi skola.
Dabar vergauja mūsų Baltų, Prūsų  žemė,
Ir Tilžė, lopšys lietuvių rašto, jau nebe ta.