Vėjai ėmė kedenti
Purias debesynų duknas,
Obuoliukų kruša išsislapstė žolėj — 
It ką draudžiamo būtų sumanę.
Kur galėjo žiogai
Ką tik čirškavę imt ir prašapt?
Kas už juos bepagros
Prieš užmingant lopšinę mums ramią?

Gal lietus?
Vėl po lietvamzdžius klioks užmiegotais pilkais paryčiais,
Uždarys namuose,
Malonumą judėti bet kur apribojęs,
Ilgesingai šaknysis
Drumsta rudeninė dvasia, tarsi ją į svečius tu prašei.
Ar nebūtum be jos
Anei derliaus, nei nuodėmių savo sijojęs?

Prasimuš tarsi žilė
Lapijoj nuvertinto aukso spalva.
Apie kojas vyniojas
Rasotų voratinklių marškos.
Ne, ne duonos stokoji,
Svarstai, kur ilsėsis nunokus galva,
Kai minkšti debesynai
Taip aidžiai per lietvamzdžius terška.

Ak, koks grožis, pažvelk — 
Raudonšoniai atgulę rasotoje sodo žolėj...
Nė nejus nugara,
Kai prie jų šimtą kartų tu linksi.
Leiskim lietui
Be apmaudo nuodėmes smulkias baltai išvelėt.
Už langų toks derlingas, turtingas ruduo...
Ar nė kiek tau nelinksma?