Šalta.
Širdyje tuščia ir šalta,
nors grįžk pasišildyt
po poliariniu dangumi,
užsidegt savo fakelą --
širdį,
su juodąja pūga susigrumt.

Pavargau, pavargau
nuo vėsos, nuo rusenimo,
kai širdies žarija po plėnimi.
Ta blyškioji tyla,
tas grūdintas gyvenimas,
ta neišsakyta meilė
tik viltis nevilty...Lyg
plūduriuojantis šiaudas.
O visai netoliese
į mane jau ledo lytys
atšliaužia,
o už jų matosi sudegę
meilės kranto laužai.

Atlupau laiko velėną
ir atsidusau.
Pakilo sunkūs
liūdesio paukščiai,
palikę širdyje tylą.