Virš obelų, virš namo kraigo,
Dangaus aksomo gelmėje,
Įsižiebė septynios žvaigždės
Vėlam rugpjūčio vakare.
 
Žvalgaus ir šiaip, ir taip netrukus...
Kas gali būti dar keisčiau?
Rodos, danguj kėpso karutis,
Kurį už namo palikau.
 
Ne, ne karutis — Grigo Ratai
Be garso rieda išdidžiai,
Šalia gražuolis Paukščių Takas,
Šiaurinė mirkčioja aukštai.
 
Kiek paslapties, erdvės ir grožio!
Gerai, kada dangus ramus,
Tada ir čia, kampely sodo,
Palaimintas esi žmogus.
 
Taip norisi tikėt, kad veža
Ne akmenis jis, ne kančias,
Bet po vilties, gerumo lašą —
Mažas sidabro žvaigždeles.