Įsiropšt į debesį reikia,
Vėl užkopus medžiu lig dangaus,
Iš smilties, iš būtojo laiko
Ir kartu su žvaigždėm, su lietum amžinybėj užgaust.

Kaip vanduo į vyną pavirsta,
Kaip padaugina duoną dangus,
Taip būties ir mirties rūkanos tirštos
Dengia slaptį, kur žengė žmogus.

Šimtas žingsnių į pilį, į amžiną krantą,
Karūna kur ant kalno jam aukso spindės,
Akys godžiai iš ežero šviesulius skęstančius renka,
O vilnis nebyli jam vienam apie būtį kalbės.