Tu vis ryškiau švieti pro melo sluoksnį,
Kurį supylė priešai, o kartais ir savi,
Tikėdami, kad tautai ąžuolu jau nežaliuosi,
Dūlėt paliksi amžiams tolių užmaršty.
 
Bet melui nenulenkti ąžuolo viršūnės,
Neišdžiovinti įleistų šaknų,
Su meile taria didį vardą tavo sūnūs,
Pažinę garbę būti lietuviu.
 
Tu kūrei, saugojai tautai namus – valstybę,
Atidavei mintis ir darbus jai vienai,
Gyvenimu savu, kai nieks negynė, gynei,
Nuodingo nuosprendžio „išduoti“ nerašei.
 
Pasaulio audrose valstybės nyko,
Ilgus metus suklupus kentė Lietuva,
Tik vardas tavo jos širdyje liko
Ir šventas priesaikas — išlikt tauta!
 
Drąsėjom, kilome, valstybę vėl atkūrėm
Su šilko trispalvėm, tėvų kalba,
Bet dar labiau išmokti šiandien turim
Mylėt ir dirbt, kad liktų ji laisva.
 
Istorija dešimtmečius greitus skaičiuoja,
Jų puslapiuose žmonės vis kiti,
Naujoms kartoms ir tavo vardą atkartoja,
Nes vis ryškiau iš praeities švieti.