Vietinės plunksnagraužių brolijos atstovas Mykolas Alkis susimąstęs šliūreno ežero pakrante. Rytmečio saulė dar nekaitino, tik žaismingi spindulių pirštukai kuteno Mykolo plikę. Ežere gyvybingai plaukiojo ir nardė įvairūs vandens paukščiai. Tačiau nedžiugino gamtos grožybės nusiminusios Mykoliuko širdies. Smegenyse, kaip nuo karščio apdujusi vapsva, įkyriai sukiojosi ta pati mintis: „Kas bus toliau?“ O atmintyje kaip youtubės filmukas – vakarykštis vaizdas: piktas mero žvilgsnis, grūmojantis pirštas ir grėsmingi žodžiai: „Ne, nebegaus jūsų laikraštpalaikis jokio finansavimo. Pažiūrėkit į savo konkurentus!  Rašo ir valgyt neprašo. O jūs...“ Prisiminęs konkurentus, Mykolas sukando dantis. Mat jų šlovingame mieste nuo seno gyvaliojo vienintelis laikraštis „Banga“, ir būtų jis kažkaip laikęsis toliau. Bet ne – reikėjo gi atsirasti tam nelemtam „Ežerų aidui“? Jie – jaunesni, apsukresni, paslankesni... Sako, kad konkurencija – naudingas dalykas. Tik ne „Bangai“. Išsilakstė po truputį visi bangiečiai, kaip žiurkės iš skęstančio laivo. Liko tik Mykolas, sekretorė-valytoja-korespondentė Onytė ir fotografas Petras, kuris, kaip įtarė Mykolas, buvo dvigubas agentas – tarnavo abiems laikraščiams. Taigi, viskas kaip ir aišku: jam reikia nugriebti sensaciją, ir kur kas greičiau, nes konkurentai irgi aplink visur uostinėja. Mykolui netgi pasirodė, kad kuris nors iš „Ežerų aido“ slapstosi pakrantės krūmuose...Taip... apie vietinius automobilių vagis jau rašyta tiek kartų, kad policija laisvai, jei tik norėtų, galėtų visus susemti. Interviu gatvėse iš praeivių? Žmonės, jau vien pamatę Mykolą, sprunka šalin. Todėl, žingsniuodamas pakrante, Mykolas jau ėmė melstis, kad Viešpats jam pamėtėtų kažką nekasdieniško. Galėtų ir kokį gamtos reiškinį suorganizuoti: kokį škvaliuką ar paslaptingą verpetą ežere... Taip, niūrias godas gododamas, priėjo Mykolas nedidelį skulptūrų parkelį. Čia jo išlavintą akį patraukė įdomus vaizdas. Keturios smagios madam pozavo įsirėmusios į akmenį. Mykolas priėjo, pasilabino, sužinojo jų vardus, kad visos kilusios ne iš šio miestelio, kad domisi menu ir t. t. Moteriškės buvo smagios ir šnekios. Mykolas nupleškino jas visas savo mobiliojo kamera, ir vakare į jo kompiuterio vidurius (ir vėliau į „Bangos“ puslapius nugulė visai padorus interviu su architektūros mylėtojomis, kurį iliustravo foto, rodanti  ne itin didelį Mykolo susigaudymą moderniose technologijose).
Dar tą pačią savaitę rajoninio laikraščio „Ežerų aidas“ redaktoriaus kabinete užvirė karšta diskusija:
– Štai, pažiūrėkite, kaip operatyviai dirba konkurentai, – redaktorius tėškė ant stalo „Bangos“ numerį ir pirštu bedė į Mykolo interviu su rytinėmis  pakrantės viešniomis. – Jie iš visur naujienų semiasi, o jūs?
– O mes ką? Mes darbą dirbame. Nėra kada pakrantėmis valkiotis, – drįso atsikirsti Antanas Zyplys, vienas iš rimčiausių „Ežerų aido“ korespondentų.
– Mūsų laikraščio tiražas net dviem numeriais didesnis  negu jų, – nekaltai pavartė akis Mildutė,  redakcijos Barbė devyndarbė.
– Taip yra todėl, kad priverčiau uošvę užsisakyti, na ir kaimynas užsisakė ( redaktorius vos nepridūrė: „Už butelį...“). O jūs....
Žodis po žodžio ir Zyplys su Mildute išsamiai sužinojo, kaip jie iš tiesų dirba ir kaip turėtų. Taip pat išryškėjo  jų netolimos ateities vaizdelis, kuris, deja, sielos nedžiugino. Likę vieni Zyplys ir Mildutė paskendo apmąstymuose. Kai Mildutė jau vos nepradėjo rautis plaukus, Zypliui į galvą atėjo išganinga mintis.
– Klausyk, o jei mes paimtume tą patį interviu... Šį bei tą pataisytume, patobulintume, taip sakant, nenukrypdami nuo tiesos. Juk tas akmuo – tai kažkokio skulptoriaus kūrinys, o autorius čia nepaminėtas, che che. Tai va, išsiaiškinsim apie tą skulptorių, viską pakreipsim į kultūrinę plotmę....
Veltui Zyplys ir Mildutė trynė apmūsijusią lentelę, pritvirtintą prie akmens. Autoriaus pavardė liko neįskaitoma, nors tu ką. Išryškėjo tik kūrinio pavadinimas: „Sizifo akmuo“.
– Tas akmuo gal privatininko? – suabejojo Mildutė.
– Tai būtų gal prie kokios sodybos, spygliuota tvora aptvertas... O žinai, ką aš sumaniau...
Kepino karšta saulė, toliau dar ką nors aiškintis buvo beprasmiška, todėl, nuskubėję į redakciją, jie abu skubiai ėmėsi darbo. Gerai, kad visagalis internetas jiems paaiškino, kas buvo Sizifas, bet autoriaus pavardės nepavyko rasti ir todėl  jie abu ėmėsi Zyplio idėjos: kūrybos.
... O Vilniuje po kelių dienų „Lietuvos aušros“ korespondentas Rytų Aukštaitijai Sigismundas Trynys neramiai trynėsi kėdėje. Vyko neeilinis „Lietuvos aušros“ pasitarimas.  Blyksėjo žaibai, griaudėjo perkūnai.
– ... ir į ką pavirto mūsų laikraštis, aš jūsų klausiu? Man jau žmonės akis antraštėmis bado, štai pasigrožėkit: „Mylimųjų žūtis“, „Skolų šešėliai“, „Mirė, susikibę už rankų“, „Naktį Palangoje šeimininkauja vagys“, „Brolių gauja persikėlė plėšti į Švediją“, „Neįgalų vaiką metė pedofilas“, „Įsimylėjėliai nuskendo kartu“... Ar tai čia laisvos Lietuvos gyvenimo atspindys, tvaju mat? Į ką jūs laikraštį pavertėt? Jus visus reikėtų... (toliau seka neteiktinų žodžių tirada). Kur kultūrinis gyvenimas, klausiu jūsų? Kodėl provincija tai geba aprašyti, o mes – ne? – Čia vyriausias griausmavaldys  grėsmingai iškėlė „Bangos“ ir „Ežerų aido“ egzempliorius. – Ar tik čia ne iš tavo regiono, a? – Perkūnai pasisuko į Trynio pusę, kuris nerangiai mėgino palįsti po stalu. – Kada ten buvai paskutinį kartą, klausiu? Dykai duonos tu man neėsi. Kad man ryt, ne, šiandien popiet jau  būtų straipsnis apie provincijos kultūrinį gyvenimą, tvaju mat, supratai? – Kiti laikraščio darbuotojai lengviau atsiduso: škvalas rado savo auką.
... Šiek tiek atsikvošėjęs Sigismundas įdėmiai perskaitė abu, gan skirtingus  interviu ir savo guviu protu suvokė, kad gali sukurpti ir trečią versiją. „Bangoje“ buvo netgi nekokybiška foto, kur keturios moteriškės pozavo, įsirėmusios į akmenį. Sigismundas, mąstydamas apie savo versiją, įdėmiai įsižiūrėjo į jų povyzas. Viena, ilga ir liesa, besiplaikstančiais plaukais, ko gero, tikrai menininkė. Kita, inteligentiškai apsirėdžiusi, matyt – miestietė. Trečia – valstietiškų bruožų, gal vietos ūkininkė. Ketvirta, labiau  sumo imtynininkė, negu moteris... Moterų vardai, kuriuos nurodė „Banga“, buvo paprasti, bet kartu ir ypatingi. „Ežerų aidas“ apdairiai vardus ir pavardes nutylėjo. „Keista chebra“, – suniurnėjo Sigismundas. „Ir kuo jas tas akmuo sudomino? Meno kūrinys, cha.“ Geriau įsižiūrėjus tas akmuo fotografijoje  jam ėmė rodytis pasviręs ir Sigismundo vaizduotėje ėmė dar  aiškiau ryškėti jo versijos siužetas.
Pavakary straipsnis apie kultūros fenomeną provincijoje buvo baigtas. Kadangi Sigismundas buvo verslus žmogus ir dirbo keliais frontais, tai jis paskambino savo bičiuliui iš delfi.lt.
– Klausyk, turiu tau perliuką... Už kiek? Atvažiuok, susitarsim...
Ryte man paskambino susijaudinusi draugė.
– Ar žinai, kas pas mus darosi? Ar pameni, kaip vaikščiojom ežero pakrante ir dar  prie to akmens mus kažkoks malonus vyrukas fotografavo? Paskaityk delfi....
Kurgi neprisiminsi to mūsų pasibuvimo, kai visos keturios– Nijolė, Audreolė, ir dvi  Laimos, vaikščiojome ežero pakrante, maloniai bendraudamos ir visai atsipalaidavusios... Tad, kas gi nutiko?
Delfis mano, kaip ir daugumos, buvo rytinė  naujienų kava. O čia dar draugė suintrigavo. Rajono spauda, prisipažįstu, beveik nesidomiu, nes viską, ko reikia ir nereikia, randu delfyje. Tačiau nuo to, ką dabar perskaičiau, man burna išsirietė į nebylų „O“ ir kuriam laikui sustingo. Taigi, cituoju straipsnį:
„... kol N rajono „Bangos“ ir „Ežerų aido“ laikraščių žurnalistai kalbėjosi su keturiomis Amerikos lietuvėmis, skulptorėmis, kadaise kilniai šiam miesteliui padovanojusiomis savo kūrinį „Seize me if“ („Pagriebk, jei gali“), vietinių dabar vadinamą „Sizifo akmeniu“, šis monumentalus meno kūrinys nežinia kokių ezoterinių jėgų veikiamas, pajudėjo iš savo vietos, ir ėmė ristis pakrante žemyn. Vietiniai korespondentai, gelbėdamiesi nuo visiško sutraiškymo, puolė į ežero bangas. Pamačiusios, kad lėtai, bet grėsmingai riedantis akmuo artėja prie pasivaikščioti išėjusios, orios senjorų porelės, šauniosios mūsų tautietės šoko vytis akmens, pasivijusios akmenį, sugriebė ir laikė jį. Išgelbėti, laimingi pensininkai paskambino bendrosios pagalbos numeriu 112. Jungtinės  „Greitosios pagalbos“+ ugniagesių pajėgos atvyko operatyviai – net po valandos, bet išvyko atgal, nes per tą laiką šauniosios moteriškės, šlapių korespondentų ( juos ištraukė vietiniai žvejai) bei pensininkų padedamos, kaip tikros sizifės, užstūmė akmenį atgal ant postamento. Vietinės spaudos atstovai nuskubėjo džiovintis ir rašyti straipsnių apie šias kilnias šaunuoles. Štai jų vardai: Odrė Ly, Nelly Nawick, Laima Patz ir Melė Lai.
... Šiaip taip suskliaudžiau burną ir peržvelgiau komentarus – jie paprastai būna dar įdomesni už straipsnį. Komentarų jau buvo 256. Dauguma jų – apie beviltišką pensininkų padėtį, ant kurių jau net akmenys rieda, rietenos  tarp emigrantų ir išlikusių Lietuvoje, ir tiesiog – būdingas mūsų komentatoriams vienas kito kandžiojimas.... Giliai susimąsčiau. Rašyti paneigimą, viską, kaip iš tiesų buvo? Kad mes ne jokios skulptorės, ne Amerikos lietuvės? Tačiau juk gyvenimas, vaizduojamas mūsų žiniasklaidos, jau ir taip lyg nusikaltimų suvestinė, jame tiek mažai pozityvo. Gal tegul tebūna šis lakios  žurnalisto fantazijos kūrinys lyg šviesos spindulys, priverčiantis patikėti, kad yra dar kilnumo, kad tai, ko nebuvo, gali iš tiesų įvykti. Juk tas akmuo tikrai truputį judėjo...
Aš dar nebuvau varčiusi „Lietuvos aušros“ numerio...