Rugpjūčio žiedai — tai švelni paslaptis
Prieš auksinį rudenio slenkstį,
Kai atversim jurginais apkaišytas duris,
Klevo lapų kilimu žengsim.
 
Jie kiti nei birželio, kur pievose barstė,
Nei kad liepos, kur dosniai dalino,
Atlaikę savaičių kankinantį karštį,
Margaspalvėm ugnelėm pražydo.
 
Kiek žydės — nežinia. Gal sudegs nugalėti,
Gal palūš nuo audros netikėtos
Ir rugpjūčio dangus nepalaimins žvaigždėtas
Net žiedelio linguojančios mėtos.
 
Kai pagelsta laukai ir nubėga ražienos,
Ne žiedai žmogaus džiugina širdį.
Obelų sunkios šakos, brandus grūdas aruoduos
Laimės muzika žemėje girdis.
 
Tik gal akys ieškos pilko sodo gale
Užsilikusio žiedo rugpjūčio,
Kaip liepsnelės mažos, kur naktų mintyse
Negalėtų joks vėjas užpūsti.