Iš visų patirčių alkaniausias bežodinis būvis –
Noriu grįžt už ribos mano tvinksniai kur liečia tavus,
Kai baltam patale mudu nardom lyg šėlstančios žuvys,
Anei galim užmigt, nei iš vykstančio sapno nubust.

Kuždesys, švokštesys, padejavimai, sprūstantis riksmas...
Kaip nuplėštus rūbus mes išmėtėm prasmingus žodžius,
Nes galvoj – tuštuma ir suvokti sunku, kas įvyko.
Viskas čia ir dabar, nesvarbu nei kas buvo, kas bus..

Mes punktyrais trapiais susiūlėjome amžiną siūlę,
Kai užrišom mazgus, Dievas laimino įsčių ertmes.
Baltame patale lyg ant kranto iššokusios žuvys
Išlukštenę žodžius į tylėjimą neriame mes.

– Neišeik, – paprašai. Būčiau likus, net jei to nesakęs.
Kaip saldu bet girdėt, kad jau alkis pasėtas tavy.
Žodžiai dar nerasti, ką išreiškia sužibusios akys.
Aš ilgokai svarstau, ar pakankamai mudu nuogi?

Odos šilkas ir dar prasimušęs drovumo raudonis.
Net į kilpą riečiuos, palytėta lėtais bučiniais.
Visomis juslėmis jau įsiminiau geidulio skonį.
Užganėdint kaip jį išgirstais tąkart tvinksniais keliais?