Vis dėlioju tave mažais lopinėliais iš naujo.
Vandens veidrody supasi metai, prisnūdus tyla.
Virpa mintys ore skaudžiais atminimais ir saujoj
Senatim išskaudėjus kadaise žinia atsiųsta.
 
Būtin įsigėręs žydėjimo laikas lig dugno,
Kažkur spragsi giliai, tyvuliuoja akyla ugnim.
Būgnais daužos širdis, išbarsčiusi nerimo trukmę,
Skyla žiežirbos vingiais, kuriais keliavau su tavim.
 
Vėlu pasakyt kaip kankinamai trankosi naktys,
Ligi pat paryčių aš šaukiu ir tylos atspindys,
Prigėręs jausmų, blunka, tįsta ir baigia apakti.
Netarti tik žodžiai plevena... Lauksiu – lietūs išlis...