Nusidėjau, atleisk — 
Prakalbau apie rudenį
Vasarai vos įpusėjus,
Nes jo nuojauta tupi
Parudusiuos smilgų galuos.
Jautrios ausys jau girdi
Voratinkly zirziant rugsėjį,
O indeliai tušti ant lentynų  
It reikmė nuolatos prakaituot.

Nėr, deja, atgaivos,
Ežere atrandi neatvėstančią
Drungną arbatą,
Tik pilkoj valandoj
Ar pastvėręs šešėlį judi.
Nors višta ir kvaila,
Net ir ta per karščius nesikapsto,
Nes puikiausia vieta
Varnalėšos mėsingos glėby.

Nereikėjo burbėt — 
Kvailas žodis kai purpteli žvirbliu,
Kas bežino, kuo grįš?
Gal perkūno žaibais ir kruša?
Mėtau kojas aukštai,
Kai einu per įkaitusį žvirgždą,
Baisiai noriu burnot,
Bet pati save suturiu — ša!

Skamba žymiai rimčiau
Iš bažnyčios išsineštas „Melskimės!.."
Jei kaitra nepribaigs,
Bus bent proga sudrausmint save.
Ir staiga prieš akis
Visas laukas javų sodriai gelstančių —
Piligrimų minia,
Kuri rudenį eina parvest.

Viskas vienu metu — 
Darbas, prakaitas, viltys ir dulkės
Lyg metalas žaizdre
Be ugnies nesilydo nė kaip.
Ir suklinka staiga
Pamiškėj pranašų
Nenustygstančių pulkas.
Nuplasnojo kažkas.
Siela vasaros su angelais?..