Santrauka:

 SENOJO PAŠTO KARVELIS

Pirmoji mano darbovietė prieš pusšimtį metų buvo Kauno centrinis paštas. Tuo metu jis pagal tarybinę tradiciją vadinosi Ryšių mazgas, jame buvo daug slaptų skyrių, kur, mano manymu, buvo klausomasi įtartinų piliečių pokalbių ir vykdomos kitos slaptos užduotys. Telefonistu pašte dirbo karo metais tėvas, pokariu – tėvo brolis, dėdė Kazys. Dirbo tais metais ir dėdienė Ona tarpmiestinių pokalbių telefoniste. Man pradėjus mokytis 9-ojoje vakarinėje darbo jaunimo mokykloje, baigiamojoje vienuoliktoje klasėje, buvo privalu dirbti. Norom nenorom teko ieškotis darbo. Ėjo 1964-ųjų ruduo.

Vos septyniolikos sulaukusio jaunuolio, o dar neįgalaus, nelabai kas norėjo priimti. Darbo biržos tuo metu nebuvo, tad pagalvojau: kodėl man nepratęsus giminės tradicijos? Ryšių mazgo Kadrų skyriaus inspektorė labai geranoriškai nusiteikusi paskyrė mane į telefonų abonentinį skyrių pašto operatoriumi, tiksliau – buhalteriu. Taip tapau „pašto karveliu“. Mane nuvedė į trečiajame aukšte esantį kabinetą, kurio gražūs išlenkti langai žvelgė į Laisvės alėją. Priešais juos matėsi Kanto gatvė, buvusi Komjaunimo (dabar „Aušros“) mokykla, kurioje nuo 1973-iųjų teko devynerius metus dirbti – mokytojauti ten įsikūrusioje 3-iojoje vakarinėje mokykloje. Tuo metu pro Paštą važinėjo mašinos, dar nebuvo vien pėsčiųjų alėjos. Žinoma, Miesto sodas prie Muzikinio teatro jau buvo, o po aštuonerių metų – 1972-ųjų gegužę – jame susidegino R. Kalanta. 

... Pradėjau dirbti Abonentiniame skyriuje su šešiomis moterimis. Iš pradžių buvau mokiniu: uoliai barškinau medinius skaitliukus, skambinau per dienas darbo reikalais telefonu... Po mėnesio jau savarankiškai atlikau visas užduotis. Tiesa, privalėjo ir atlyginimą nuo 55 rublių pakelti iki 65, bet tokia apsukruolė bendradarbė Leokadija Salynienė, vadinta Liodze, susuko vedėjai taip, kad tas algos padidėjimas teko jai, kaip seniausiai dirbančiai. Ji tuo metu gaudavo 85 rublius. Ką darysi... Teko ieškoti teisybės pas aukštesnę viršininkę. Atgavau tuos nuo savo algos nusuktus pinigėlius, bet tapau tos prastos bobos priešu. Liodzės žemas išsilavinimas jai trukdė ir tiesioginiame darbe. Pavyzdžiui, paskambindavo dėl skolos į Filmoteką ir klausdavo:
– Čia filiomteka?  
Arba norėdavo pranešti žinomam to meto žurnalistui Kadžiuliui apie sumą už  tarpmiestinius pokalbius:
– Čia Kandžiulniko butas? Tu skolingas...
Aišku, susilaukė nemalonumų.

Mėgo Liodzė apkalbas, buvo nepataisoma alkoholikė ir chroniška rūkorė, nuolat besispjaudanti kur papuola skrepliais. Per dieną surūkydavo porą pakelių „Primos“, paskui dvokdavo visas mūsų skyrius. Tik vėliau sužinojome, kad ji sirgo tuberkulioze.

Mano pareigos iš pažiūros buvo gan nesudėtingos, bet darbo pakako. Pamokoms ruoštis laiko neliko, nors darbą ir baigdavau valanda anksčiau. Reikėjo į metines storas knygas, kur buvo alfabetine tvarka surašyti miesto abonentai, kiekvieną mėnesį įrašyti ne tik abonentinį mokestį, bet ir sumas už tarpmiestinius ir tarptautinius pokalbius. Aišku, buvo ir kitokių įrašų. Pagrindinė užduotis – kad iki mėnesio pabaigos neliktų skolininkų. Gaudavome pranešimus iš pašto skyrių, kas kiek sumokėjo. Po to varginantis mėnesinis balansas ir ataskaita apie skolininkus. 

Abonentai septyniems darbuotojams buvo suskirstyti pagal miesto rajonus. Aišku, man kaip naujokui tarp tų senbuvių šešių bendradarbių moterų teko sunkiausi rajonai. Paskambinus abonentui ir paprašius sumokėti skolą, iš pradžių nepatikėdavo, kad vaikiško balselio vyrukas tikrai yra darbuotojas, kad nejuokauja. Kai mandagiai paaiškindavau, kas ir kaip, dažnas po kelių dienų susimokėdavo, nes tuo metu net ir už menkiausią skolą telefono ryšį stotis išjungdavo, o dar ir baudą tekdavo sumokėti, kad vėl įjungtų.

Apie buvusias bendradarbes prisiminimai dvejopi. Buvo labai nuoširdžių, pagarbos vertų moterų. Staselė Žemaitytė, netekėjusi, garbaus amžiaus Laisvės alėjos gyventoja, kalbanti su kaunietiškai „lenkišku“ akcentu. Ji į mane kreipdavosi: „Romuk!“ (ne Rimantai). Visada padėdavo rasti, kur „pasiklydo“ keli rubliai ar kapeikos. Dažnai pasidalindavo ir savo atsineštais gardumynais, manydama, kad esu per liesas ir neištempsiu ir darbo, ir mokslų naštos.

Mano namų kaimynystėje Žaliakalnyje gyvenusi Vlada Sadauskienė buvo greitakalbė, plepi moterėlė, bet dažniausiai mane vaduodavo, jei tekdavo dėl kokių problemų praleisti kelias dienas. Per Pašte organizuotas Naujųjų metų sutiktuves Vladzę gerokai nugirdę vyrai pamylėjo ir užsikrėtė nuo jos venerine liga. Ji tą ligą buvo pasigavusi Klaipėdoje nuo užsieniečių jūreivių. Kai Vlada susirgo „bloga“ liga, lankiau ją ligoninėje ir, žinoma, vadavau darbe. Vladą ne kartą susitikdavau net po daugelio metų. Sužinojau, kad jos dukra dėl motinos buvusios ligos tapo neįgali, nevaikšto. Taip atsitiktiniai „meilės“ ryšiai baisiu bumerangu atsiliepė vaikams.

Tik keleriais metais už mane vyresnės dvi panelės Liucė ir Elė irgi turėjo sveikatos problemų: vienos buvo paralyžiuota dešinioji ranka, kitos iškrypęs stuburas užkrovė ant miniatiūrinės figūrėlės kuprelę. Abi mėgo pasišaipyti iš manęs: per pietų pertrauką iš gretimo kabineto telefonu, pakeitusios balsą, skirdavo netikrą pasimatymą kokios išgalvotos panelės vardu. Žiūrėdavo pro kontoros langą į mane, mindžikuojantį prie pašto ir nesulaukiantį „gerbėjos“. Paskui klausinėdavo, ar bučiavausi, ar žadu kur su ja eiti...

Bet keista, kad po kelių mėnesių per Pašte organizuotas Naujųjų 1965-ųjų sutiktuves iš tiesų susipažinau su mergina – laiškininke iš Aukštųjų Šančių Nijole, tiesa, metais už mane vyresne, kuri apsimetė labai dora ir neprieinama. Aišku, leisdavosi bučiuojama, kai ją iki namų Aukštuosiuose Šančiuose palydėdavau po kokio spektaklio ar filmo. Netrukus tapau jos seserėčios Jolantėlės krikštatėviu per Velykas. Dažnai švęsdavome ir kitas šventes ar Nijolės namuose, ar pas jos gimines. Visai gražiai bendravome, o jos Mama labai norėjo susigiminiuoti. 

Atrodo, viskas buvo lyg ir gražu, ir rimta, bet kai sužinojau, kad ji eina šokti į A. Šančių kareivines, kur irgi buvo kažką dirbusi, pajutau krebždant abejones... O paskui ji netikėtai išvažiavo metams į Engelso miestą mokytis Dirbtinio pluošto gamyklos operatore darbui naujojoje Kauno gamykloje. Tiesa, grįžusi neilgai tepadirbo: užsiverbavo dvejiems metams į laivą virėja, tad ir nutrūko mūsų skausmingai nevykusi draugystė.

Grįžkime į pirmuosius darbo metus Pašte, Abonentiniame skyriuje. Be minėtų bendradarbių, dar buvo žymiai vyresnės dvi darbuotojos: ilgokai vedėjavusi Gailiušienė, kilusi iš Balbieriškio ir šnekėjusi suvalkiečių tarme, ir tipiška uošvė iš pašaukimo Vailionienė, kurią žentas dažnai už jos nevaldomą liežuvį „pagražindavo“ įvairiomis traumomis, net ranką jai buvo sulaužęs. Abi moterys mėgo priekabiauti prie jaunesniųjų darbuotojų už būtas ir nebūtas nuodėmes. 

Prisimenu ir trumpai dirbusias naujas darbuotojas. Viena tapo mūsų viršininke, tačiau neilgai tepadirbo: vis tekdavo jai gult į ligoninę dėl gresiančio eilinio, bene devintojo, persileidimo. Kai pagaliau po tos golgotos vargšė moteris kelis mėnesius ramiai išgulėjo ligoninės lovoje, pagaliau sėkmingai pagimdė gražią mergytę. Aišku, pas mus dirbti nebegrįžo. Mūsų moterų delegacija nuėjusi įteikė sudėtinę bendradarbių dovaną laimingai Mamytei.

Garsaus tuometinio respublikos bokso čempiono Kateivos žmona irgi labai trumpai tedirbo. Ji augino mažą vaikelį, bet dažnai nebūdavo darbe ne dėl vaiko, o kad vyrui užeidavo piktumo priepuolis. Dėl kokio menkniekio supykęs, užboksuodavo jauną moterį iki sąmonės netekimo, kol pagaliau buvo dėl kito chuliganiško įvykio nuteistas. Atitrankytos moters sveikata taip ir nepasitaisė, tad netrukus ji paliko darbą mūsų skyriuje. 

Dar prisimenu itin kraupų įvykį. Vasarą buvo paliktas atdaras mūsų skyriaus langas. Matyt, išlenkto storo stiklo svoris ir laikas padarė savo: rėmas įskilo ir stiklas krito žemyn į Laisvės alėją. Tuo metu pro šalį ėjo atsitiktinė praeivė, kuriai tas mirtina giljotina tapęs krintantis stiklas nukirto galvą. Pakraupę puolėme prie kiauro lango ir apačioje ant grindinio pamatėme... begavę būtybę. Moterys ėmė klykti, alpti... Geroką valandą niekas nesiėmė tvarkyti nelaimės vietos. Pagaliau po geros valandos kūnas buvo nepagarbiai įkeltas į atvirą kariško sunkvežimio kėbulą ir net nepridengtas. Kareivukai, suradę tolėliau galvą, padėjo velionei tarp kojų, matyt, kad nesiridinėtų vežant.

Kai po daugelio metų einu pro buvusią pirmąją darbovietę, neatsistebiu: prie Centrinio pašto sienos įrengta apsauginė tvorelė atstumu per kokį metrą, nes esą gali nukristi koks plytgalis, atskilęs nuo palangės. Tiek kartų tvarkytas pastatas, o praeivių saugumo nė per nago juodymą neužtikrinta. 

Būta ir kitokių įvykių, kai dirbau antruosius metus. Tada jau buvau VVU Kauno vakarinio bendramokslinio fakulteto studentas. Gaudavau papildomų išeiginių ar šiaip atostogų per sesiją.

Prisimenu, kaip kartą į skyrių netikėtai užsuko toks darbo saugos inspektorius, gyvenęs mūsų namų kaimynystėje, reiklus prižiūrėtojas Sulžinskas. Jis pamatė įjungtą elektrinę plytelę, ant kurios virėmės arbatą. Tuoj nubaudė nemaža pinigine bauda vedėją ir dar per viršininkus įsūdė papeikimą. Draugė Gailiušienė vaikščiojo kaip žemę pardavusi. Bet įsitikinome, kad inspektoriaus reiklumas buvo pamatuotas. Netrukus viena užsimiršusi bendradarbė paliko tą plytelę įjungtą per naktį, ir išdegė kabineto parketinių grindų nemažas plotas. 

Netrukus po reorganizacijos buvome iš Pašto iškelti.


TELEFONO TINKLŲ PORINGĖS

Tapome naujos įstaigos – Kauno telefono tinklų darbuotojais. Mūsų naujakurių darbovietė buvo prie dabartinio Girstučio prekybos, sporto ir kultūros centro. Tuo metu toje dykvietėje dar ganėsi karvutės, mat buvo Ramybės kaimas, kuris tarybų valdžios potvarkiu tapo LTSR 25-čio gatve, o mikrorajonas vėliau buvo pavadintas Dainavos vardu.

Taip jau sutapo, kad naujoje įstaigoje buvau perkeltas dirbti į telefonų remonto dirbtuves, nes abonentinio skyriaus darbuotojų etatų sumažėjo. Dirbtuvėms ėmė vadovauti toks Romas Andriukaitis, ką tik mobilizuotas iš kariuomenės karininkas, uolus tvarkdarys. Gąsdindavo neapsikęsiąs vėlavimo ir kitų pražangų.

Be penkių vyrukų, dirbo ir dvi moterys. Jų užduotis – apdoroti pailgintus telefono laidus, kad nereikėtų įstaigose nešioti telefonų.

Vyresnioji, kurios vyras dirbo rūsyje šaltkalviu, buvo nebloga suvėja: namuose po darbo siūdavo įvairius drabužius. Jauna Politechnikumo praktikantė Milda buvo gan lėtapėdė, visada apsnūdusi mergina, kuriai vyrukai krėsdavo visokias šunybes: tai silpną srovę vogčiom prijungdavo prie kito jos tvarkomo laido galo, tai ką šlykštaus pakišdavo po snūduriuojančios nosim.

Dirbo keli jauni vyrukai: atliko studentų specialybės praktiką. O pats didžiausias pramaniūgas buvo toks Makauskas, ką tik išsiskyręs trisdešimtmetis. Jo dukrelė kažkodėl buvo įkurdinta Kūdikių namuose Vilijampolėje. Važiavau ją tėvo paprašytas nufotografuoti. Mačiau, kaip mažoji nenori skirtis su savo tėveliu...

Tai va, tas Makauskas vis ką meistravo, turėjo gerą galvą. Ne vieną rac.pasiūlymą buvo pateikęs. Jam nuolat trūko pinigų, tai tapo kraujo donoru. Neprivalgęs gavo akių džiovą ir metus gydėsi Romainiuose. O prieš tai buvo sumeistravęs iš dirbtuvėse esančio metalo pistoletą, neva pasišaudymui. Kai užtaisęs tą pavojingą dirbinį iššovė, garsas buvo pritrenkiantis, o dirbtuvės prisipildė dūmų. Atlėkė toks žydelis viršininkėlis, atvykęs į Kauną iš tuometinio Leningrado inžinierus:
– Kto strelial?! (Kas šovė?)
– Nikto, eto električeskij razriat… (Niekas, čia elektros iškrova…)
– Smotritie vy mnie... (Jūs man žiūrėkit...)
Bet kartą Makauskui buvo iškelta byla dėl to paties savadarbio ginklo, mat jis netyčia iš jo Naujųjų metų naktį pašovė savo sesers sūnų. Vaikas pagijo, o kaltininką išsukome: kaip buvo įprasta, komjaunimo susirinkime apsvarstę, parašėme teisėsaugai, kad imamės Makauską „perauklėti“...

Dirbtuvių pažiba buvo senasis auksarankis meistras Šuliokas, kilęs nuo Eržvilko. Palaidojęs pirmąją žmoną, vedė žymiai  jaunesnę, susilaukė antrojo sūnaus. Taip jau atsitiko, kad išėjus praktikantams ir viršininką Andriukaitį paaukštinus pareigose bei dar keliems darbuotojams pakeitus Telefono tinkluose darbo sritį, likome tik mudu dirbtuvėse dviese. Kai buvo darbo, dirbome kone stachanovietiškai, nes spaudė laikas: tikrinome ir tvarkėme naujus tarybinius telefonus iš Penzos, kurių iš šimto beveik pusė turėjo bėdų. Blogai sutvarkysi – atlėks įpykęs monteris ir sakys, kad nuėjus statyti telefoną pas kokį naują abonentą, nepavyksta išgauti signalo. Nemažai teko taisyti ir taksofonų, kuriems vis ilgapirščiai ką nupjaudavo.

Pasitaikydavo ir laisvesnių valandėlių. Tada Šuliokas pasakodavo apie savo jaunystės laikų nuotykius Ukrainoje per pilietinį karą. Prisimindavo ir gražią ukrainietę, išgelbėjusią jam gyvybę, kai buvo sunkiai sužeistas anarchistų. O kiek nešvankių anekdotų, eilėraščių išgirdau! Kai kurie – gal net iš caro laikų ar iš Puškino kūrybos. Daugiausia – apie kareivukus, popus ar karštas rusų babas. Ilgiausi erotiniai eilėraščiai skambėjo iš senuko lūpų...

Mėgo Šuliokas pro pirmojo aukšto dirbtuvių langą pakalbinti kokią dailią praeivę, pasiūlydamas jai padaryti „loskutę“. Dažna, nesupratusi gašlūno nešvankios užuominos, žiūrėk, ir atlapnoja į dirbtuves. O man iš gėdos kaista ausys.

Dirbduvėse gimė ne viena pikantiška situacija. Kai pagalvoju, dabar man beveik tiek metų, kiek tada buvo Šuliokui. Ar galėčiau taip vitališkai kibinti svetimas moteris nors žodžiu? Ne tie laikai, ne tokia laisvė. Gal ir gerai. Dar paskui apkaltintų seksualiniu priekabiavimu. O tada...

Tada aš turėjau ne vieną gundytoją. Buvo ir tokia Abonentiniame skyriuje už dirbtuvių sienos Hermanohilda, vos metus tedirbusi lyg ne mūsų krašto ar tautos dukra. Mano erotinius eilėraščius savaip perprato, rašė apie potekstes, kurias juto pagal savo sugedimo laipsnį. Jai atrodžiau cinikas, nors buvau tyras idealistas lyrikas, neišprievartavęs net mintyse nei vienos vertos grieko mergelės.

O ji? Juk argi ne ciniška buvo ištekėti už storo pilvūzo izraelito, kad tik ištrūktų iš sovietinės Lietuvos? Jos išrinktasis mesijas, kone dvigubai vyresnis, susipažinimui patvarkė ją ant to paties jos kontoros rašomojo stalo, o ji taip klykavo iš apsimestinio „azarto“, ne orgazmo, veikiau marazmo, sakyčiau... Aišku, jau buvo gerokai po darbo valandų, bet mes dirbtuvėse užtrukome ir, tapę nejučiomis liudininkais, klausėmės tos jų bakchanalijos...

Liko mano poezijos pirmajame sąsiuvinyje jos įrašytas kritikos „šedevras“, kuriame mane Herma kaltino cinizmu. Skaitau tuos vaikiškai tyrus meilės eilėraščius, kuriuose nė su žiburiu nerasi jokio seksualaus brutalumo, ir stebiuosi.

Koks kontrastas Hermai buvo Gretė! Kaip po daugelio metų sužinojau, tais metais ji buvo dar skaisti mergaitė angelo plaukais ir tyromis akimis! Per ekskursiją Trakų pilyje lyg koks kunigaikštis klaidžiojau su ja, nedrįsdamas net užsiminti apie kažką nešvankaus, ciniško. Paskui dviese miegojom vienoje palapinėje Rūdninkų girioje, aišku, su rūbais, ir nė nedrįsome pasibučuoti…

O gal idealizuoju save tuometinį? Gal kirbėjo kokia ciniška mintelė išdulkinti ją miegančią? Atleisk man, Viešpatie, už tas buvusias – negrįžtamai žuvusias mintis… Buvome jauni, įaudrinti vaizduotės, vasaros karščio. Po daugelio metų gėrėme tą prisiminimų midų, keikėme savo nedrąsą. Gal ji, Gretė, nebūtų tokia jauna tapusi našle su dviem vaikeliais, kurių vieną tragiškai žuvusį palaidojo? Toksai likimas, ir nieko čia ciniško.

Mylėjau bendrakurses. Dirbtuvėse gimė iš senųjų nurašytų vokiškų telefono aparatų dalių pirmieji joms skirti mano taikomosios dailės darbeliai: velniukai, žvakidės, sagės… Vėliau – ir graviūros. Nemanau, kad piktnaudžiavau darbo laiku. Juk visas pareigas atlikdavau pavyzdingai, netgi tapau racionalizatoriumi, patobulinęs taksofoną – tokį beveik užmirštą gatvės telefoną, niokojamą to meto plėšikėlių (šudeliautojų), kaip juos vadindavau. Sunku būdavo atgaivinti tuos išprievartautus dėl kelių menkaverčių monetų taksofonus.

Valdžia liepė drastiškai kovoti su socialistinio turto grobstytojais. Teko imtis pavojingo darbo, paverčiant spąstais nekaltus taksofonus. Išgręži skylę prie pinigų kasetės užrakto, įstatai dažų tūtelę, užmaskuoji bronziniais dažais. Paskui atsargiai prijungi laidelius prie tos velnio sistemos ir lauki rezultatų. Pakliuvo pirmieji plėšikėliai.

Kelis tokius taip negailestingai apspjaudė dažai, slapčia įtaisyti su įvairių instancijų palaiminimu ir dažų kapsulių pateikimu kilniam tarybinio auklėjimo pavyzdžiui, kad net gaila buvo žiūrėti į spaudos puslapiuose pateiktas jų nuotraukas. Čia tai ciniška?

Vogsi – būsi pažymėtas dažais, išnyksiančiais tik po geros savaitės, kai tikrai būsi pastebėtas, sulaikytas ir pasodintas. Tokia buvo akcija ir atrakcija, kol nenukentėjo kelios neatsargios taksofonų prižiūrėtojos ir kasininkės, keičiančios pilnas monetų kasetes į tuščias. Teko nutraukti tą didžiai atsakingą tarybinio dorovinio auklėjimo akciją. Paskui neliko su monetomis taksofonų, neliko ir problemų. Įkiši į tam tikrą vietą spec. kortelę ir lauki rezultato: malonaus ar nemalonaus pokalbio. O šiandien mobiliųjų telefonų eroje išvis tie praeities reliktai tapo beverčiai.

Mano elektromonterio laikai irgi baigėsi staiga: likus studijuoti dvejus metus, aukštoji liepė eiti krimsti pedagogo duonos, malti liežuviu, o rankoms neduoti valios, nes būsi apkaltintas kitokiu „filu". Taip išmaliau virš keturiasdešimties metų lituanistinius miltus.