Kai sėdėjau sode, 
Užliūliavo saldžiarūgštis obuolio kvapas.
Sotu jau nuo darbų, 
Nuo šios vasaros ir nuo būties.
Bet šitokiu gėriu 
Net ir Dievas šiaip sau nesidrabsto,
Sukirbėjo mintis,
Ar turėsiu iš ko sumokėt?

Piniginė tuščia,
Bet net auksas mainuos šiuos nevertas.
Atidirbčiau, deja,
Jau nei laiko nedaug, nei jėgų.
Ir sumojau gyvent
Atlapota širdim 
Tarsi vartais,
Kokio atlygio rinkt
Piligrimas užsuktų, jeigu...

Nenutįso eilė
Pirmą dieną, kokios aš bijojau.
Kas išėjo su duonos kampu,
Kam — dainų, kam — stiklinės vandens,
O sode obuoliai
Lyg parėdymas Dievo kybojo,
Kad nedrįsčiau širdies
Nei užvert, nei užtrenkt, nei pridengt.

Nėr puikybės dėl to,
Kad gerovė už prakaitą veržias — 
Visa tai laikinai
Ir tiktai dalinai (lyg per įrankį Dievo) mane.
Eikim, laikas krutėt,
Kad kupėtų užpildytos kertės
Ir kad šitaip ramiai 
Su Dievu susitikčiau sode.