Iš tiesų,
būtų labai paprasta ir lengva:
kad kažkas
už ribos, 
mano maldą išgirdęs,
pakeistų pasaulį.
Į užvertą langą
atsimuša baltas balandis
ir miršta.
 
Gal išgirstas buvau,
bet atsakui kurčias,
gal tyla ir yra
atsakas,
kai širdis baldosi.
Juk pats nesu
joks didelis turčius,
bet duoti galiu
ir duoti ne tik išmaldai.
 
Juk nieko nereiškia
žodžiai kai skauda.
Jie krenta
į rudenio sopulio tylą.
Siela erškėčiuose,
brendanti kūlgrindom,
rauda:
juk privalėjau išgirsti,
bet žodžiais lijo, nulijo.
 
Tad skalsinu žodį
į sopulį kurtų:
be jausmo jis —
paliegęs, bedvasis.
Išgirstu
sparnelių dūzgimą lyg burtą,
kai dūžta viltis,
ir žvilgsnis užgęsta...