sumeluok man keliskart tą laiką
ir atsuk mano sielos rodyklę
žodžių skiemenys trupa ir draikos
pamiršau kaip mes buvom išdykę
tu surink baltą miglą nuo smilgų
kur išslydus pro žemuoges miršta
kur garuojančius bučinius vilgę
atspindžiai pasiklysta tarp pirštų
kai nuo skruostų nukritę į žolę
ašarėlėm sudrėksta žolynai
o aistra šoka žydinčiais šuoliais
kai nugirdo saulėtekio vynas
tavo pėdos prakvipę žibutėm
ir dangus strazdanotas žvaigždynais
ar galėčiau ilgiau aš išbūti
apsisiautusi ilgesio žvynais
sumeluok man pernakt sielos laiką
ir sutrupink rodyklę tarp pirštų
švinta rytas lyg šypsena vaiko
o naktis man ant rankų numiršta
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): nenumeruojant
Sukurta: 2014-07-26 23:15:59
tavo pėdos prakvipę žibutėm > sakyčiau, nevienasluoksnė metafora. Ši eilėraščio vieta labiausiai ir pagavo.
Vartotojas (-a): Burtažolė
Sukurta: 2014-07-26 00:20:27
Labai gražiai čia viskas išjausta, išausta...
Puikumėlis!
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2014-07-25 23:47:33
Gražios metaforos, labai vaizdingos. Lyg ir paprastos, bet man tokios ir yra pačios geriausios.