Ateik, prisiglausk –
Būsiu klevo pavėsiu,
To medžio,
Kuris turi širdį.
Šlamėjime lapų stovėsim tik dviese,
Kai plakant širdžių nieks negirdi.
Ateik, apkabink
Mano miglą virš upės
Sparnais stiklo –
Laumžirgio skrydžiu.
Apgaubsiu tave baltumu..
Kai nutūpsi,
Liks atvaizdas vandenio vyzdžiuos.
Ateik, pabučiuok
Tartum būtum atėjus,
Kai skleidžiasi dienos gegužio.
Švelniai tau paglostysiu plaukus su vėju
Ir šilumą saulės įpūsiu.
Ateik visada –
Kaip ateitum be žodžių
Į sapną –
Tais angelo žingsniais...
Te juodą vienatvę man žiežirbos skrodžia –
Liepsnosiu,
Sudegsiu,
Ištirpsiu...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Felicija Ivanauskienė
Sukurta: 2014-07-28 07:25:53
Pasikartojimais ne tik įprasmina mintį, tai - kaip muzikinė gama, išlaikanti eilėraščio tonacija.
Ypač pavyko didėjanti ekspresija ir baigiamasis akordas... ir - pauzė.
Vartotojas (-a): eglute7
Sukurta: 2014-07-25 22:21:02
Pabaiga tai... uch tai, ach tai... :)
Vartotojas (-a): Langas Indausas
Sukurta: 2014-07-25 12:17:16
Tarsi ir nieko ypatingo, paprasti žodžiai. Žmonių kalba. Ir aš paskutinių 3-jų lozungų atsisakyčiau, o tai dabar kaip iš pionierių (ar kas dabar žino kas jie?) repertuaro... Nes nei aš sudegsiu, nei ką...Na, ir lyrinis herojus toks visko prašantis. Bandau įsivaizduoti jį su beisbolo byta...
Vartotojas (-a): nenumeruojant
Sukurta: 2014-07-25 09:03:00
Paskutinių trijų žodžių pabaigoje nepasigesčiau – juos palikim santa barbarų veikėjų lūpose:)) eilėraštis šis kaip mažytė lingvistinė oazė – gaivina.
Vartotojas (-a): Nijolena
Sukurta: 2014-07-25 07:50:27
Švelni aistra — raistas moterų širdelėms..
Vartotojas (-a): žemiški sparnai
Sukurta: 2014-07-25 00:51:47
Tikra lyrika. Liepsnosiu, Sudegsiu, Ištirpsiu...Pabaiga viską pasako.