Castelsardo, Sardinijoje, senojoje miesto dalyje, kuri yra ant pilies kalno, vienoje iš siaurų ir mažų gatvelių triaukščio namo viršutiniame aukšte senjora Liučita 1908 metų vasarą pagimdė savo pirmąją dukrelę, prieš tai vis gimdavo berniukai – Džiovanis, Pjetro ir Filipė – kuriai vardą senai jau buvo parinkusi. Mergaitė vadinsis Tereza, geriausios vaikystės draugės garbei, kuri  mirė būdama vos septyniolikos metų amžiaus, gimdydama savo pirmagimį. Senjora Liučita pati tais metais susilaukė Džiovanio ir tikėjosi kartu su Tereza dalintis visais pirmos motinystės įspūdžiais. Deja, po dviejų mėnesių teko tuo nusivilti ir palydėti geriausią draugę žemyn nuo kalno į miesto kapinaites. Dėl tragedijos, aišku, ji kaltino Antonijų, Terezos vyrą, kuris, ji buvo tuo įsitikinusi, menkai tesirūpino nėščia žmona, daugiau laiko skirdamas dykinėjimui ir plepalams su žvejais. Pats į jūrą neplaukdavo,  neva buvo neatsparus jūros ligai, šį bei tą užsidirbdavo padėdamas taisyti tinklus, o dar, žmonės kalbėjo, prekiaudamas marihuana. Iš kur jis jos gaudavo ir kam parduodavo – juk vietiniai išvis beveik niekas nerūkė, o ir tie, kurie rūkė, buvo visiški seniai – Liučita nenutuokė, bet į laidotuves vis tiek atėjo apsirengusi gražiausia savo suknele, ne todėl, kad parodytų, ko jis neteko pasirinkdamas Terezą, ji jau senai nepavydėjo draugei, o todėl, kad galutinai nubrėžtų skiriamąją liniją tarp savęs ir jo. Bet Antonijus, regis, jos net nepastebėjo, ir Liučita su įkarščiu ėmė gimdyti vieną  po kito savo berniukus, būdama tikra, kad pagaliau gims mergaitė ir vadinsis mirusios draugės vardu, kaip akivaizdus priekaištas ir krislas akyje tam veltėdžiui, kurį ji vis dėlto,  turėjo tai pripažinti, mylėjo.
Antonijus gi tuo tarpu gyveno vienas, nebeatrodė toks savimi pasitikintis ir įspūdingas kaip anksčiau, pats augino Serchijų, o prieš kelis mėnesius vis tik išplaukė su žvejais į jūrą ir paskendo.Vaikas liko su seneliais.
1908 metų vasarą senjora Liučita su liūdesiu žiūrėjo į savo tik ką gimusią dukrelę ir apgailestavo, kad Antonijus keliais mėnesiais per anksti leidosi į savo pirmą ir paskutinę žvejybą jūroje.
 
Kastelsarde, Sardinijoje, senojoje miesto dalyje, kuri yra ant pilies kalno, netoli Katedros yra visai mažytė aikštė su trimis įėjimais, apsupta vos šešių dviaukščių ir triaukščių namų, su dviem suoliukais prie namų sienų bei dekoratyviniu medeliu viduryje. Vieta labai tinkama pasimatymams. Būtent joje nedrąsūs vaikinukai praleidžia pusvalandį, laukdami savo senjoritų. Įžūlesni ir labiau pasitikintys savimi tik peržvelgia aikštę ir, jei nepamato savo išrinktosios, nusispjauna ir nueina. O jei išvysta susigūžusią avelę balta suknele, kuri jau laukia dešimt minučių, pergalingai mosteli galva ir nusisuka, leisdami avelei save prisivyti.
Serchijo save priskyrė nedrąsiems ir laukė aikštės kampe jau penkiolika minučių. Kitoje pusėje regėjo kyščiojant iš už kampo jaunesniojo Terezos brolio Filipės galvą ir dėl to juto, kaip drėksta  delnai. Jis buvo girdėjęs, kad Terezos broliai labai saugo seserį, ir retas kuris negauna į sprandą net jei ir nieko dar nebūna nuveikęs. Tiesiog šiaip profilaktiškai. Serchijo numanė, kad ir jam klius, nors su Džiovaniu mokykloje buvo bendraklasiai, bet tie laikai jau praėjo, o, be to, jis pakvietė į pasimatymą gerokai jaunesnę mergaitę ir jau vien to yra gana keliems geriems spyriams. Pridėkim dar aplinkybę, kad abi šeimos nepalaikė jokių ryšių, Serchijo net ir neturėjo šeimos, gyveno su seneliais naujoje miesto dalyje kartu su žvejais, nekokia partija pasiturinčiai Terezos giminei. Rizika buvo didelė, bet berniukas ryžosi jai. Tuo labiau, kad poryt turės išvykti tęsti mokslų Alghero aukštesniojoje meno mokykloje pas gerą piešimo pedagogą. Tereza galėjo būti geras modelis, apie kokį galėtum tik pasvajoti, o ir paliesti ją būtų neapsakoma palaima. Todėl įveikęs visas baimes sekmadienį bažnyčioje ryžosi prieiti prie mergaitės ir ištarti:
Ryt septintą lauksiu Piazza la Rosa.
Toks išsišokimas neliko nepastebėtas, ir Pjetro praeidamas gan skaudžiai trinktelėjo alkūne į šoną. Serchijo niekaip neatsakė ir tai buvo palaikyta jo bailumu, jis matė panieką kitų dviejų brolių akyse.
 
Pagaliau pamatė Terezą. Ji ėjo palengva iš kitos aikštės pusės, kur dar neseniai kyščiojo garbiniuota Filipės ševeliūra iš už namo kampo, ėjo tuos dvidešimt žingsnių tartum neliesdama kojomis žemės, vilkėjo lengvute balta suknele, kuri plazdėjo atverdama kampuotus kelius ir laibas blauzdas, palaidi juodi kaip anglis plaukai kilnojosi į žingsnių taktą, ir po akimirkos ji jau stovėjo prieš jį atlošusi galvą ir tamsiomis akimis tyrinėdama tą įspūdį Serchijo veide, kurį padarė  jos uraganinis pasirodymas. Namų langai buvo aplipę šio nebylaus spektaklio žiūrovais, visa buvo nuščiuvę ir Serchijo frazė, nors jis stengėsi pasakyti ją labai tyliai, jam pačiam nuskambėjo lyg Katedros bokšto varpas:
Tu atėjai?
Tai buvo kvaila frazė, ir paliudydami tai žiūrovai pasitraukė nuo langų.
Argi taip neatrodo? Tereza visai nepyko, jai patiko vaikino pasimetimas.
Tu atrodai pritrenkiančiai. Serchijo pamažu atgavo pasitikėjimą. Terezos laisvumas ir drąsinanti šypsena jį atpalaidavo. Norėčiau tave nutapyti.
Dabar? Paklausė mergaitė.
O galima?
Žinoma, ir Tereza klestelėjo ant šalimais stovėjusio suoliuko. Tu juk turi su savimi blonknotą ir pieštuką?
Taip, bet aš... noriu piešti tave visą. Nuogą.
Tada čia netinka, Tereza tuoj pat atsistojo. Rodyk, kur.
Tu sutinki? Serchijo vėl atrodė nustėręs.
Žinoma, man bus didelė garbė, jei tu tapsi garsus dailininkas.
Tada nusileiskime pas mane į studiją, vėl atgijo Serchijo ir nepamatė Filipės ševeliūros, grėsmingai kyšančios iš už namo. Dangus jam buvo giedras.
Pašiūrė, kurią Serchijo pavadino studija, buvo apačioje prie jūros, joje berniuko senelis seniau laikė tinklus ir valties reikmenis: burę, irklus ir kitą inventorių. Dabar ten stovėjo molbertas, sena kušetė, stalas, apkrautas teptukais, dažų tūbelėmis, indeliais ir popieriumi, viena kėdė.
Tereza peržvelgė viską vienu žvilgsniu ir drąsiai nuėjo prie kėdės. Nusivilko suknelę ir pakabino ją ant atlošo, po to nusismaukė kelnaites ir nuoga nupėdino prie kušetės. Serchijo, nenuleisdamas nuo jos akių, karštligiškai griebė nuo stalo popieriaus lapą ir padėjo ant molberto, tada čiupo pieštuką ir ėmė vedžioti ant lapo pirmas linijas.
Atsigulk šonu, paliepė. Į mane. Galvą paremk ranka, kita ranka uždenk... taip, akis nuleisk žemyn.
Tereza viską darė kaip jis liepė, tik nenorėjo žiūrėti kitur, tik į jį. Jis atrodė jai toks juokingas, gal net kiek pamišęs. Ir šiaip pasišiaušę kaštoniniai jo plaukai dar labiau styrojo į šalis, kai jis nuolat pieštuku kasydavosi galvą. Paskui tą patį pieštuką kišdavo į burną, sekundę kitą pastovėdavo sustingęs ir vėl imdavo nervingai juo kažką vedžioti lape.
Aš tau patinku? Galų gale paklausė.
Taip, labai, net nepažvelgęs į ją atsakė Serchijus. Tuo metu piešinys jau buvo baigtas ir jis čiupo paletę ir teptuką. Pabūk dar taip, nejudėk, noriu pažymėti šešėlius.
Bet tau manęs nereikia? Neatstojo Tereza.
Kaip tai? Suglumo Serchijus.
Tu nepaleidi savo teptuko iš rankų.
Bet juk tu norėjai, kad aš tave tapyčiau. Tai yra aš irgi norėjau, atleisk, aš susipainiojau, o ar galiu viską gauti?
Tik kažką vieną. Rinkis.
Į galvą pliūptelėjo kraujo banga ir Serchijus nežinojo, kaip paslėpti savo raudonį, todėl tik stovėjo visas stačias prieš popierių ir judino ore ranką, kad atrodytų, jog piešia. Netrukus jį įtraukė viena detalė lape, mažas šešėlio ruoželis po kaire krūtimi, nors krūtimi, aišku, to nepavadinsi, tai tik maža kalvelė su vos regimu bokšteliu viršuje. Bet ta kalvelė metė įspūdingą siaurą šešėlį ant kairio šono, palengva pereinantį iš šviesiai pilko į visiškai juodą liniją, ir tą liniją nedelsiant reikėjo užfiksuoti. Toliau, kur baigėsi ta juoda linija, irgi iš juodos lengvai pereinati į šviesią ir galiausiai visai išnykstanti, toliau teptukas vedė žemyn link pilvo centre esančios duobutės, kuri irgi teikė neįsivaizduojamai mažus, subtilius ir nepakartojamus šešėlius, o paskui dar žemiau, kur laiba rankutė dengė kojų šakumą, ten buvo visa galybė, neaprėpiama jūra įvairiatonių šešėlių, kuriuos suvaldyti ir prijaukinti prie lapo reikėjo pasitelkti visą dėmesį ir atidumą.
Taip nejučia ir praėjo visas geismas bedirbant, tik galvoje dar vis tvinkčiojo viena pasislėpusi gyslelė ir rankos, pavargusios nuo įtampos, drebėjo.
Viskas, tyliai ištarė.
Tereza lėtai pakilo, priėjo prie kėdės, apsivilko suknelę ir tik tada atėjo prie molberto. Ilgai žiūrėjo į save, po to pasakė:
Tu teisingai pasirinkai.
Bet juk... norėjo kažką sakyti Serchijus, tačiau tik tyliai stebėjo, kaip ji išeina.
 
Šią istoriją man papasakojo sena italė vardu Rosita, kai sėdėjau ant vieno iš dviejų suoliukų Piazza la Rosa.
Mane pavadino šios aikštės vardu, kai gimiau 1924 metais, gudriai prisimerkė senjora. Mano motina buvo Tereza.
Tai jūs papasakojote apie savo mamą? Nusistebėjau aš. O kas buvo jūsų tėvas? Čia turbūt kita istorija?
Mano tėvas, aišku, yra Serchijus.
Kaip tai, maniau, ta istorija taip ir baigėsi? Atrodžiau suglumęs.
Kiekviena istorija, vaikeli, turi tesinį, senjora Rosita aiškiai triumfavo.


Tą naktį Tereza slapčia nusekė savo brolius, kurie nesivaržydami įsibrovė į Serchijo pašiūrę. Pirmas jam smogė, aišku, Pjetro, antras buvo Filipė, Džiovanis tuo tarpu draskė į skutelius piešinį su nuoga seserimi, galiausiai ir jis atsivėdėjęs spyrė koja į besikeliančio nuo žemės Serchijo veidą. Ji viską stebėjo, bet nesikišo. Po geros valandos, kai jau viskas nurimo, įžengė į pašiūrę. Serchijo lūpa buvo praskelta, viduje viskas išvartyta. Ji suvilgė bliūde su vandeniu savo nosinę ir pridėjo jam prie lūpų, po to greitomis aprinko sudraskytus lapus ir padėjo ant molberto naują lapą. Pati vėl nusirengė ir atsigulė ta pačia poza ant kušetės.
Gali piešti, paragino vaikinuką.
Na jau ne, šį kartą nebūsiu toks kvailas.
Taip jie praleido savo pirmąją naktį.
 
O kaip susiklostė jūsų gyvenimas, irgi tokia pat jaudinanti istorija?
Ne man spręsti. Mes nepasakojame svetimiems žmonėms savo istorijų, nebent savo vaikams.
Padėkojau jai ir nuėjau.