Atrodo kaip lopšinė, bet tėra užglaistymas blogybių.
Vėl paukščiai išlenda pasižvalgyti, ir vėjas piktas nesudėjęs bluosto...
Jis susitaikys – užliūliuoja čirpesiai, ir tamsūs debesys apklosto.
Beveik atrodo kaip lopšinė. Skaudžiai užtrenkiamos langinės.
Lietus tarsi į sapną siųsdamas bučiuoja stiklą, ir žaibas drioksteli.
Daug trupinių ir pėdsakėlių pribarstyta, tyla ir vėl šleivoka kūlversčiuojasi,
be garso smėlis sklaidosi ir sklaidosi. Sudilgčioja aky:
draugauja – lapas lapo nepaleidžia, įkyriai spindulys per dangų plečiasi,
pilna nušvintančios žalios gyvybės. Rytas. Spąstai patalo.