Dvi drebulės šiandien apalpo –
Vandens negalėjo nuryti,
Nes ganėsi pievoj be palto
Nuoga, nukirpta tik avytė.
 
Ji lakstė po pievą, bėgiojo,
Rupšnojo gėles ir žolytę.
Kai kirai sparnais jai pamojo –
Paukščius tuos norėjo pavyti.
 
Bučiavo šlaunis jos, krūtinę
(Oi!) vėjas nuo upės atklydęs...
Bet oras sustojo ištinęs
Virš elgesio laisvo avytės
 
Ir lenkės dangum iki miško –
Spoksojo pajuodęs nuo ryto.
Vis spaudėsi – seilėmis tiško,
Ir barėsi, kol ėmė lyti...
.................................................

Ir ko jisai jai taip pavydi?
Juk toji avytė ne be-be-belytė.