Kodėl sukrovei mane į lagaminą? Aš turėjau žydėti, šokti už užuolaidų arba bent didingai stūksoti. O tu surinkai senus medinius šaukštus, girgždančius pelėkautus ir sumetei į sudilusį lagaminą. Net dulkių nenušluosčius nuo mano kaulų, įsviedei juos barškėti kartu su kitais beprotnamio rakandais. Nuo to nepasidarė nei šviesiau, nei tamsiau. Žmonės ir toliau valgė, gėrė, bučiavosi, keitėsi kyšiais, smūgiais, meilės žinutėm, kūno skysčiais. Jie ir toliau juokavo, melavo, galvojo apie personas iš praeities, planavo ateitį. Tu irgi nepasikeitei, netapai blogesnė ar geresnė, vis dar mokėjai žavingai juoktis. Pakuodama varganą turinį tą ir darei – juokeisi. Tyliai, su mažu tarpeliu lūpose, lyg tas tarpelis būtų skirtas dieviškajai monetai už žmogiškąją siuntą, keliaujančią į liepsnojančią smėlynę ilgiausiu pasaulyje geležinkeliu. Tuo tarpu gavai mažą popierinę telegramą su žodžiais. Žodžiais iš mano lūpų, kol jos dar krutėjo, štampavo raides.

Pavakario vėjas įslinko į kambarį ir šmurkštelėjo į lagaminą, virstantį sarkofagu. Telegrama droviai sučirškėjo, ir jie apsikabino. Jie mylėsis visą kelią. Konduktorius tik vaikščios čepsėdamas, kaip paprastai vaikščioja konduktoriai.